Susisiekite su manimi: arkadijus@vinokuras.lt
Arkadijus Vinokuras
Arkadijus Vinokuras - Užrašas
Literatūra » Dienos istorijos » Siunčiu SMS

Pasiunčiau jai SMS. Paklausiau, ar ji su kelnaitėmis. Ir ar drėgna. Atsakė, jog sėdi prie kompo, ruošia projektą, tačiau, taip, lūpos patinusios, net pulsuoja, ir drėgnos. Jau visą dieną tokios. Atsakė irzliai.

Pakartojau klausimą apie kelnaites ir patikslinau: ar įsirėžusios? Ir ar ji galėtų paliesti ir atpasakoti skonį bei kvapą? Bet ar ji gali žodžiais nusakyti tai, kas verčia mano vyrišką pasaulį eiti iš proto? Siekti, sielotis, ilgėtis… laukti akimirkos, kai prigludus prie jos visatos centro įkvepi, lyžteli ir svaigsti, lyžtelti dar kartą, įkvepi ir… vėl svaigti.

Ar pasakoju nuo pradžių? Vien tik pasižiūrėjus į jos ilgus, lieknus, jautrius pirštus, man užima kvapą. Jaučiuosi laimingas, turėdamas moterį su tokiomis rankomis, tokiais pirštais, nes žinau, kad jie kartais liečia tą vietą… Kartais... Pasižiūriu į ją kažkokią akimirką ir spėlioju: ar ji tais savo pirštais, gundančiais raudonai lakuotais nagais jau pasinaudojo? Pakeliu jos ranką ir bučiuodamas pauostau. Kartais ji suvokia, ką darau, todėl rausta.

Laukiu SMS atsakymo. Atsakė. Kad turi kitų reikalų! Ar mes nesusikalbame, ar mūsų tonacijos skirtingos? Kaip tai galėjo atsitikti? Siunčiu dar kartą, rašau, jog atsakymas ne toks. Įdomu, ar atsakys… Gal apkaltins mane SMS-iniu prievartavimu? Nors žinau, kad jai rūpi. Todėl ir pyksta. Naujas jai tas mano SMS-inis erotinis žaidimas. Tiesa, man jis nepaprastai svarbus —kaip ir, pavyzdžiui, parašyti jai eiles:


„Kas ta atgijusi vasara be tavo akių šilumos?
Kas tie žalumoje gelsva pasidabinę rapsų laukai,
kai mėnulis lange pasigenda tavo veido?

Šviesiausia diena tampa prieblanda,
saulėtekis — saulėlydžiu dar nespėjus atsipeikėti
po bemiegės svetimos, nesvetingos nakties.

Nėra tavęs mano glėbyje, nėra manęs tavyje,
negirdžiu tavo ramaus alsavimo,
neturiu tavęs šalia nugrimzdusios,
ištirpusios sapnuose…

Kas ta vasara…
Be tavęs…”

Erotika jai, matyt, iš esmės nėra tabu, bet… po tiek metų lyg ir nedera. Kažkaip nejauku, kad po tiek metų. Štai su meilužiu ar meiluže — visiškai kitas reikalas! Savaime suprantama: naujas žmogus, nauji kvapai, nelaukti prisilietimai, šviežumo jausmas panašiai į vasaros salotas su alyvuogių aliejumi įpylus ne obuolių vyno acto, bet įspaudus gerą dalį citrinos. Neįpratusiam gomuriui tai stulbinama skonio patirtis! Tiek mažai reikia, kad atsipeikėtum, — tik naujo įkaitusio, pilno erotinio spindesio žvilgsnio ir dar neištirto kūno… Kaip lengva patirti džiaugsmą su svetimu, kaskart vis kitu…

Bet aš siunčiu SMS jai. Po tiek metų… Pažindamas jos temperamentą, žinodamas, kas jai patinka. Kai pirmą kartą pakuždėjau kelis šiurkščius, net, sakyčiau, brutaliai nešvankius žodžius, ji iš pradžių nustėro, o paskui akimirksniu įkaito, pareikalavo pakartoti, darsyk pakartoti, kol visą savo esybę pavertė šauksmu. Aš pažįstu jos kūną ir tą vietelę (ji išties ideali, tarytum “Playboy” aktuose), žinau, kaip ją liesti, kada liesti, kaip giliai ir kaip švelniai… Švedai tą vietelę vadina fitta ir sako, kad šis žodis vulgarus. Kodėl? Tokie su erotika nesusieti pamąstymai per patį intensyviausią keitimąsi erotiniais ženklais ir yra tas viską atšaldantis dalykas, kurio sunku atsikratyti. Po tiek metų.

Iš pradžių viskas lengviau. Naujas buvau aš, nauja buvo ji. Viskas taip neįprasta, pavojinga, lyg eitum per minų lauką. Ne tą pasakysi, nelaiku paliesi arba laiku, bet ne ten, nes nežinai, kad TEN kažkas kažką kitaip lietė, kitaip glostė, kitokiu kvapu viliojo. Tada rašiau jai:

„Geltonas mėnulis ant debesies pasikoręs kybo… Ieškau užuovėjos tavo glėbyje it kūdikis, nors jau pats laikas ąžuolu į žydrąjį dangų stiebtis, audrai kelią pastoti...”

Taip buvo iš pradžių. Ir nors mylėtis, kaip minėjau, buvo pavojinga, kita vertus, erotikos buvo visur. Tikrąja to žodžio prasme. Antai didžiausiame Madrido kino teatre, ložėje, per kažkokį infantilų amerikiečių filmą mes valgėme vynuoges, gėrėme vyną. Padėjau jos ranką ten, kur paprastai kelnėse glūdi penis. Dabar jis buvo standus ir pulsuojantis. Ji, apsimetusi, jog žiūri filmą, staiga atitraukė užtrauktuką, be jokių skrupulų ištraukė ir pasilenkusi apžiojo.

Ji tai puikiai daro. Moka. Ne aš ją mokiau, bet kas šiais laikais spėja pabūti pirmuoju mokytoju? Paskui ji tyliai ir labai lėtai atsisėdo man ant kelių. Maždaug už pusės metro nuo mūsų buvo matyti visa salė, atsukusi mums pakaušius, todėl, žinodamas ko galiu tikėtis, delnu užspaudžiau jai burną. Suvokiau, kad mes išsiliejome kartu su galingu sprogimu ekrane.

Norėčiau visą tai jai priminti, bet SMS yra SMS, tik šimtas šešiasdešimt ženklų. Žinoma, būtų galima nusiųsti nuotrauką, bet tai jau vulgarumo viršūnė! Nėra žodžio — nėra ir nieko kito. Kiek galima, tarkim, grįžus namo po dienos išsiskyrimo neatsiklausus tiesiog paimti ją, pasodinti nugara į save ant kelių, nutraukti kelnaites, kuriose dar matyti didžiųjų lūpų įspaudas, sudrėkinti apysausę, nustebusią vietelę liežuviu ir įsiveržti iki šaknies, talžyti ją stipriais, galingais standžios varpos smūgiais, sakyti jai “aš noriu tavęs”, “geidžiu tavęs”?

Kiek galima atsigulus ant nugaros leisti jai sėsti tiesiai ant veido sakant “valyk mane...”, o paskui leisti įkaitusiai varpai įsiskverbti, kad ji, nagus suleidusi mano krūtinėn, jotų iki šauksmo ir apalpimo? Ne, norisi ko nors kito. Tas kitas ir yra visko pradžia. Žodis.

“Ir iš pradžių buvo žodis”. Taškai, kableliai, daugtaškiai, pauzės — tylos įrankiai, verčiantys sielą atgimti, pulsuoti, siųsti signalus ir atskleisti paslaptis. Laukiu intymaus pokalbio, kai mintys tampa garsais, melodinga daina nesustabdoma liejasi putojančia srove. Kiekvienas žodis — apčiuopiama skulptūra, kurią galima liesti, glostyti. Galima ir atsivedėjus trenkti, o paskui nusiraminus rinkti naują mozaiką, dėlioti, burti, kurti formules, kurios nieko nesako vienam, tačiau kitam tampa išminties, tikėjimo ir erotikos šaltiniu... Sekso ekspertams žodis yra kelias į moters širdį. Bet čia reikia būti atsargiam, nes gali nepataikyti, kaip dažnai ir nutinka.

“Drėgnos lūpos formuoja žodžius, draskau juos į beverčius skutus, nors jų dvasia vilioja, skaudina, kerais padengia nuobodžias išmones.

Ji atsiduoda, spraudžiasi į mane, mes svaigstam neprisilietę… Jos kūnas įkaitęs, apgaubtas mano balsu, po kojomis patiestais žodžiais... Vis dėlto atsargiai eina ji pas kitą”.

Žodis, pabrėžia visi seksualinių žmogaus ypatybių žinovai, — tai kelias į moters širdį. Įsivaizduojate!? Moteris — civilizacijos, kultūros, erudicijos, jausmų ir emocijų kūrinys! O vyras — kas? Stuobrys su kuoka rankoje ir kuoka tarp kojų? Aš jai sakau, kad taip pat noriu girdėti šnabždesį prie savo ausies. Arba, pavyzdžiui, noriu, kad sėdėdama ant manęs ji stipriai suspaustų man spenelius, bet ji tik atsako, kad tada man skaudėtų. Taip, žinoma. Tačiau, kai aš imu ją iš nugaros, plekšnoju per užpakalį ir dar stipriai sugriebiu už plaukų, taip pat gerokai skauda. O jai tai kelia pasitenkinimą, vedanti į egzaltaciją.

Ji vis tiek atsisakė, nes nejaučia jokio pasitenkinimo panašiai darydama man. Nes ji nėra vyras. Ji „neima”. Tai — vyro prerogatyva ir apskritai tai ir daro vyrą vyru lovoje. Atsakiau, kad ji remiasi nevisaverčiais senelių prietarais. Erotinės sėkmės receptas vedybiniame gyvenime — tai meilė ir drąsa. Jeigu žmonos ir jų vyrai tai suvoktų, prostitutėms bei meilužiams nebūtų ką veikti.

Kelionė dviese erotiniu landšaftu neturi garantijų. Erotinei mirčiai pasibeldus į miegamojo duris išsiskyrimas lyg išganymas ar bausmė laukia...

„Laikas be tavo žvilgsnio, be svaiginamo tavo kvapo, laikas be tavo tylių, tačiau taip ilgai lauktų žodžių…

Netikėtas susitikimas, kaip ir nuolat gresiantis išsiskyrimas, už kampo lyg išganymas ar bausmė laukia...

Ilgesys, pasiekęs slapčiausią sielos kampelį ir įsirengęs ten būstą šeimininkauja. Laukiu atoslūgio...”

Erotika nepakenčia įpročių. Erotika nepakenčia vienodumo. Erotika nepakenčia savicenzūros. Erotika nepakenčia baimės. Vienpusio pasitenkinimo. Egoizmo. „Pietų žvakių prieblandoje prie atviro židinio” kaip standarto. Ten, kur prasideda standartai, pasirodo erotinė mirtis. Tačiau ten, kur nėra abipusės meilės, erotikai ir išradingumui taip pat nėra vietos, o seksas tampa jos pakaitu. Vien tik seksui vieno ir to paties žmogaus nepakanka. Orgija būtų logiškas tęsinys.

“Krauju rašau tavo vardą, o kai popierius baigiasi, ant namų sienų, ant žvaigždžių... Kiekviename kraujo laše — meilės žodžiai tau.”

Siunčiu jai SMS: “Ar myli mane?” Atsako akimirksniu: “Taip, labai”. Rašau: “Ką reiškia LABAI?” Erotikai reikia detalių: greito žvilgsnio, netikėto prisilietimo, šypsenos, žodžių tirados apie viską, bet ne apie tai, o potekstė išaiškėja abiem netikėtai. Erotikai reikia jautrumo. Tik pabudęs stebiu ją miegančią. Paliečiu. Kūnas vis dar įkaitęs ir vis dar kvepia po vakarykščių glamonių, lietimų, smaguriavimo, išsiveržimų. Atsargiai paliečiu jos vietelę. Šilta. Dar drėgna.

Tyliai nuėjęs virtuvėn išspaudžiu apelsinų sulčių, suplaku kiaušinienę. Kad būtų puri, šliūkšteliu pusę stiklinės pieno, užpilu ant jau įkaitusios keptuvės ir greitai sumaišau. Vietoj druskos įmetu kelis gabalėlius graikinio fetos sūrio. Nubėgu į sodą, parsinešu petražolių, svogūnų laiškų, pabarstau. Užkaičiu angliškos kvapnios arbatos “Erl Gray”. Paskrudinu baltos duonos, aptepu gabalėliu sviesto. Atnešu jai į lovą ir laukiu, kol patiekalo aromatas ją pažadins. Ji nubunda. Jos akys nušvinta. Ji šypsosi. Jeigu šiandien nepasiduosime kasdienybės klastoms, žinau, kad naktis vėl bus mūsų.

Girdžiu pyptelint SMS. Pasižiūriu. Ji rašo, kad atstumas yra lyg tiesos akimirka. Praėjus kiek laiko žinai, ar trokšti vėl sugrįžti.

“Atstumas — lūkesčio motina. Leidžiu save užmigdyti atminties skraistėmis. Miegant mano lūpos ieško tavųjų. Stoviu prie supleišėjusio šulinio šaukdamas tavo vardą, bet atsiliepia tik aidas.

Ilgesys raižo mane per skaudžiausias vietas. Iš žaizdų srūva laikas, laša žemėn, renkasi į mažas balutes, kur tavo veidas įgauna neaiškius bruožus, vis tiek žinau, kad tai tu.”

Kiek kartų per metus reikėtų kur nors išvykti, kad grįžę pasijustume kaip nauji? Kad naujomis akimis pažvelgtumėme į vienas kitą? Kad pilni lūkesčių vėl neįklimptume „sename”? Iš ko pasisemti patirties? Gal iš pagoniškos indų „Kama Sutros”? Ar ant induistų šventovių iškaltų šimtų statulų įvairiausiomis erotinėmis pozomis.

Todėl ir traukia Vakarų jaunimas Indijos link, tiki atsikratysią frigidiškų seksualinės Vakarų kultūros pančių. Ar judaizmo, krikščionybės bei islamo kūno šauksmą gniuždančių postulatų. Vedęs rabinas nepaduos rankos kitai moteriai, ištekėjusi jo žmona — svetimam vyrui, o nusikirpusi puikius savo plaukus turės nešioti peruką. Musulmonas mula įsups savo žmoną į nepermatomą juodą čadrą, o apie katalikų kunigus išgirsim vis kitų gėjiškų, blogiausiu atveju pedofiliškų paskalų.

Vienas švedas protestantas pastorius, gyvendamas su antrąja žmona (pirma netyčia paslydo vonioje ir užsimušė), įsitaisė auklę. Žmonai išėjus darban jis dulkindavo (sąmoningai vartoju šį žodį) auklę. Po kurio laiko pas pastorių pasirodė nauja meilužė iš tos pačios jo vadovaujamos bendruomenės, o auklei teko miegoti ant sofos koridoriuje. Ji laukdavo, kol meilužė ir žmona išeis. Tada pastorius ją pasikviesdavo... Įtikino vargšelę, kad seksas ir visiškas atsidavimas jam — tai jos tikėjimo Dievu įrodymas. Dar kiek lukterėjęs perdavė auklei “dievo norą”: nužudyti jo žmoną. Ši taip ir padarė. Nušovė ją.

Viduramžiai? Ne. XXI amžiaus ketvirtieji metai. Ką gi, meilės guolyje šie Dievo tarpininkai man nereikalingi. Yra tokia žydų mįslė: “Tu esi manyje, aš esu tavyje”. Atsakymas: siela. Todėl tą akimirką mes patys turime tiesioginį ryšį u Dievu.

Rašau jai, jog jokie tūkstančiais kilometrų matuojami atstumai nepadės sutrumpinti atstumo tarp dviejų lovoje, jei į miegamąjį įžengia erotinė mirtis. Ji nekantriai atsako, kad neatsakiau į jos klausimą, ar trokštu vėl grįžti.

„Mano akys verkia… Ašaros liūdnais eilėraščiais sklendžia podraug su benamiu vėju…
Sakiniai apie rankų prisilietimą, begėdišką liežuvių šokį virto suaižėjusiomis šukėmis.
Vos spėjęs paliesti tik tavo lūpų kertelę — bučiuoju.”

Rašau: „Taip! Taip, meile mano! Trokštu grįžti, apkabinti tave, įsisprausti į tą pačią man taip pažįstamą manęs pasiilgusią, gundančią ir pilną geidulingo lūkesčio vagą!”

Bet į tą pačią upę darsyk bristi nenoriu. Siunčiu SMS.

Publikuoti komentarą

Komentarai

  • Publikavo Kostyaemuro, 2017 birželio mėn. 18 d. 03:43 (prieš 2 metus)

  • guest test post
    <a href="http://googlee.te/">bbcode</a>
    <a href="http://googlee.te/">html</a>
    http://googlee.te/ simple

    Publikavo GuestOnele, 2017 gegužės mėn. 05 d. 02:29 (prieš 2 metus)


  • http://healthnhealth.net/
    <a href=http://healthnhealth.net/Phentermine.php>phentermine pills</a>

    Publikavo orJeffrey2, 2017 balandžio mėn. 20 d. 16:36 (prieš 2 metus)

 
LITERATŪRA
» Knygos
» Dienos istorijos
» Poezija
© Arkadijus Vinokuras, 2011 - 2019 | www.vinokuras.lt | Web Sprendimas: ATO.lt design