Susisiekite su manimi: arkadijus@vinokuras.lt
Arkadijus Vinokuras
Arkadijus Vinokuras - Užrašas
Blogas

Nykstančios tautos kronikos. Kodėl Švedijoje mažėja lietuvių

Paskelbta 2016 gegužės mėn. 24 d. | 0 koment.

Žymės: , , ,

Per savaitę ne mažiau kaip po dešimt žmonių Švedijoje atsisako Lietuvos pilietybės. Šioje Šiaurės šalyje dabar gyvena apie 12 tūkst. lietuvių. Dauguma – išsilavinę, jauni, sėkmingi.
Yra ir tokių, kurie tėvynėje turėjo nuosavą verslą. Štai vienas pažįstamas vadovavo net 40 darbuotojų. Bet, anot pašnekovo, po 10 metų pastangų prakeikęs Lietuvos politikų ir biurokratų abejingumą, metė viską ir štai ramiai gyvena Švedijoje. Su visa šeima.
Švedijos pilietybę gauti paprasta. Penkeri metai – ir štai prašom – laiškas, kviečiantis atsiimti pasą. Ir nesvarbu, kiek pilietybių turi. Taip neturėdami galimybės pasilikti Lietuvos pilietybės, mūsų tautiečiai atsisveikina su Lietuva.
Panaši padėtis ir Norvegijoje. Ten dabar gyvena apie 60 tūkst emigrantų iš Lietuvos. Nereikėtų gal aiškinti, ką reiškia pilietybės atsisakymas, bet dvigubos pilietybės priešininkams vis dėlto tai padarysiu. Ypač tiems, aimanuojantiems dėl Lietuvos išsivaikščiojimo, dėl lietuvybės, kaip jie taip šauniai sudėlioja – savasties praradimo.
Kokiu būdu izraeliečiai niekaip tos žydiškos savasties nepraranda, nors turi po kelis kitų valstybių pasus, jiems tikriausia mistika.
Buvo Jonas, tapo Junu
REKLAMA
Taigi, pilietybės atsisakymas trumpai drūtai reiškia formalų ir galutinį šaknų nutraukimą su savo šalimi. Tol, kol nebus apsispręsta dėl dvigubos pilietybės, Lietuva neteks galimybės net pasvajoti apie tautiečių sugrįžimą namo ir fizine, ir dvasine prasme.
Mat randasi ir kita tendencija: kartu su įsigytu švedišku pasu, kai kurie lietuviai keičia lietuviškas pavardes į švediškas. Jau nebesi Jonas Jonaitis. Tampi Junas (švediškai Jonas tariama Junas) Svensson.
Taigi, Junas Svensson ir – viso gero, Lietuva. Nes Švedijoje gimę lietuvių vaikai asimiliuojasi labai greitai.
Taip, Švedijoje lietuviai jungiasi į bendruomenes, organizacijas siekdami išsaugoti lietuvybę. Tai šaunu. Bet čia kalbu apie kitas, nerimą keliančias tendencijas.

Per savaitę ne mažiau kaip po dešimt žmonių Švedijoje atsisako Lietuvos pilietybės. Šioje Šiaurės šalyje dabar gyvena apie 12 tūkst. lietuvių. Dauguma – išsilavinę, jauni, sėkmingi.

Skaityti visą įrašą

Vienas krito, kiek išsilaikys kiti?

Paskelbta 2016 gegužės mėn. 16 d. | 0 koment.

Žymės: , , , ,

„One down, more to go“ ar kažką panašaus sakė viename Holivudo vesterno filme kietas kietai šaudantis kaubojus. Šį kartą krito tikra šio žodžio prasme Liberalų Sąjūdžio karalius, partijos pirmininkas Eligijus Masiulis.
Jį pašovė STT pačioje finišo tiesioje. Liūdna, bet – pamokama istorija. Klausimas tik, kas kada nors ką nors iš jos išmoks. Tai klausimas ir A.Guogai žadančiam pastatyti bažnyčią Lietuvai. Ne dvasine, o tikra šio žodžio prasme.
Liberalų Sąjūdis pateko į eilinę kitas partijas kamuojančią galimos korupcijos bėdą. Šioje vietoje norėčiau pabrėžti, kad ne liberalizmas kaip ideologija, kuria žavisi ir pasitiki apie 15 procentų Lietuvos rinkėjų. Ar LS vis dar liks šių rinkėjų atstovu priklauso nuo Liberalų Sąjūdžio partijos vadovų pozicijos.
Bent kol kas ji atrodo solidi. Jeigu tokia išliks, tai partijos įvaizdis nenukentės ir rimtų pasekmių pasitikėjimui partija nebus. Protingai sudėliojus, šis įvykis gali net būti naudingas. E.Masiulis jau sustabdė savo narystę partijoje, pasitraukė iš pirmininko posto, padėjo Seimo nario bilietą.
Tokia civilizuota politika visame sumautame Lietuvos politinio elito „Aplinka kalta“ pozicijos kontekste iškrenta iš konteksto. Kita vertus, tiek nusivažiuota, kad galimai nusižengusio įstatymams ir politinei etikai politinio veikėjo civilizuotas žingsnis paverčia jį vos ne šventuoju.
Dabar LS vadovams svarbu ir toliau aktyviai kurti atsakingos partijos įvaizdį. Gali net pabandyti paversti jį civilizuotos partijos etalonu. Galiu kirsti lažybų, kad ta linkme ir bus einama. Koją pakišti gali nebent trys nežinomieji.
Pirma, pats E. Masiulis. Jeigu jis atkris į „aš dabar viską papasakosiu, net plaukai ant galvos atsistos“ žargoną. Regis, tai jau ir vyksta: „Aš norėčiau tiek daug ką pasakyti ir aš jums pasakysiu, kai ateis laikas. Tiek papasakosiu, kad Lietuvoje bus įdomu gyventi. Šiandien, deja, aš negaliu dėl proceso reguliavimo dalykų nieko sakyti“, – sakė E.Masiulis.
Tai yra jis perspėja, kad maža nepasirodys. Alio? Tai kur buvai, žmogau, vakar? Užvakar? Ko tada tylėjai? Nežinau, ar kaltas esi, nekaltumo prezumpcija vis dar galioja, bet tokie pasisakymai prieštarauja LS vadovybės pareiškimui apie visišką skaidrumą, pagarbą teisingumo vykdytojams ir norui bendradarbiauti su teisėsauga. Geriau pasitrauktų tylėdamas ir nei žodžio iki rinkimų. Išskyrus tuo atveju, jeigu STT paleistų E. Masiulį iš savo nagų be jokių rimtų pasekmių.

„One down, more to go“ ar kažką panašaus sakė viename Holivudo vesterno filme kietas kietai šaudantis kaubojus. Šį kartą krito tikra šio žodžio prasme Liberalų Sąjūdžio karalius, partijos pirmininkas Eligijus Masiulis.

Skaityti visą įrašą

Slava Ukraine! Vivat Lietuva! Wiwat Polska!

Paskelbta 2016 gegužės mėn. 15 d. | 0 koment.

Žymės: , , , , , ,

Žinoma, visų pirma didžiausi, džiugiausi sveikinimai Donatui Montvydui! Bet, atleisk Donatai, pradžioje apie Džamalą, Ukrainos dainininkę.

Skaityti visą įrašą

Ką nugalėjo Rusija?

Paskelbta 2016 gegužės mėn. 9 d. | 0 koment.

Žymės: , , , , ,

       Šiandien Rusija švenčia 9 gegužės – pergalę prieš nacistinę Vokietiją 1945 metais. Nors, karas baigėsi dieną anksčiau, 8 gegužės. Tiesa, kartu su sąjungininkais nugalėjo Hitlerį. Na, bet mažas melas netrukdo. Kol jis netampa Didžiuoju melu. „Mat Rusija“, anot rusų publicisto Viktoro Šenderovičiaus, „laimėjo tik prieš Hitlerį, o ne fašizmą. Fašizmą šiandieninė Rusija pasisavino sau, nes patiko“. 
Jis neklysta. Bet kokia diktatūra galiausiai tampa fašistine, nes atitinka fašizmo kriterijus: melas, prievarta prieš „kitokius“, baimė, rasizmas, vidaus ir išorės priešas, militarizmas. Kai matai ir girdi į ES per Lietuvą neįleisto kažkokio baikerio vaduko buku veidu kalbas, esą Stalino ir Hitlerio bendradarbiavimas 1939-1940 metais nėra tiesa, kad toks pareiškimas yra provokacija, tuojau matai to fašistinio apibrėžimo gyvą išraiška.
Įdomu, ką pasakytų, jeigu kažkaip sužinotų, kad naciai mokėsi koncentracijos stovyklų statybų iš bolševikų? 
Deja, vis mažiau šansų, kad jaunoji rusų karta gimusi ir išaugusi su V.Putino gauja valdžioje sužinos tiesą apie Stalino nusikaltimus žmonijai. Pavyzdžiui, vienintelis muziejus Rusijoje pasakojantis apie Stalino represijas „Permė-36“ įtrauktas į „užsienio agentų sąrašą“ ir greičiausiai bus likviduotas.
Su tiesa V.Putino Rusijoje jau senai ne kokie reikalai. Militarizmas siekia vis naujas aukštumas, o militarizmui reikalingi priešai bei herojiškų, didingų karinių pergalių minėjimai. Antrojo pasaulinio karo naratyvas šiandieninėje Rusijoje melžiamas lyg paskutiniai pieno lašai iš užtrukusios karvės.

       Šiandien Rusija švenčia 9 gegužės – pergalę prieš nacistinę Vokietiją 1945 metais. Nors, karas baigėsi dieną anksčiau, 8 gegužės. Tiesa, kartu su sąjungininkais nugalėjo Hitlerį. Na, bet mažas melas netrukdo. Kol jis netampa Didžiuoju melu. „Mat Rusija“, anot rusų publicisto Viktoro Šenderovičiaus, „laimėjo tik prieš Hitlerį, o ne fašizmą. Fašizmą šiandieninė Rusija pasisavino sau, nes patiko“. 

Skaityti visą įrašą

Kai pasensime, turėsime ką prisiminti.

Paskelbta 2016 gegužės mėn. 5 d. | 0 koment.

Žymės: , , , , ,

Marijonas Mikutavičius kritikuoja akciją "Neikim į parduotuvę tris dienas". Regis, jis yra tipiškas bijantis savo kaimyno lietuvis. Maždaug: "Ne duok Dieve, jokių bendrų akcijų. Kiekvienas gali individualiai protestuoti kiekvieną dieną".  Kraštutinis liberalizmas, kai  kiekvienas sau ir už save, ir yra mūsų visuomenės didžiulė bėda. Tik todėl bet koks nesąžiningas darbdavys ar valdininkas, ar prekybos centras volioja  eilinį lietuvį kaip nori. Todėl sakau: kiekviena bendra pilietinė protesto forma yra sveikintina. Tik tokioje eilinis pilietis sužino, kad nėra vienas, nėra paliktas likimo valiai. Ir kad bus išgirstas.
Rimvydas Valatka taip pat traukia per dantį  akciją dėl  kainų už maisto produktus sumažinimo. Anot jo,  bandymas sumažinti kainas demonstracija prieš prekybos centrus  su šūkiu „Kur žiūri valdžia?“  yra nesąmonė. Žinoma, jeigu toks šūkis, tikrai  nesąmonė.  Kaip ir kadaise Stokholme organizuota protesto akcija prieš visus ir viską.  Apie pora tūkstančių žmonių centrinėje gatvėje šaukė „Mes prieš!“. Po kelių minučių visi jau šaukė „Mes už!“.  Stokholmiečiai, supratę  pokštą, juokėsi, kai kurie papildydavo demonstruojančių gretas. Patikslinsiu savo mintį: kalbu apie pilietines protesto akcijas, o ne apie vienokią ar kitokią politinę demonstraciją nuleistą iš viršaus.  Kaip antai tokia  neva pilietinė akcija „Darom“.  Ji politinė nuo galvos iki kojų.  Visa žiniasklaida mirga prezidentės, premjero ar dar  kokio garsesnio politiko nuotraukomis.  Visokiais rakursais pastarieji rausiasi šiukšlėse.  Man tas vaizdas primena sovietinių laikų plakatą, tą, kuriame geriausias vaikų draugas V. I. Leninas neša kamieną ant vieno paties. Gal ir  Seimo nariai, visas 141 su visais padėjėjais ir padėjėjomis išeitų į talką?  Oho koks Vilnius švarus taptų!
Ne tokias pseudo pilietines akcijas turiu omenyje. Kalbu apie tikrą pilietinę iniciatyvą rūpimu klausimu.  Kad ir dėl tų nelemtų kainų.  Kalafioras? Baikit, Lenkijoje šaldyta 4,8 kg žąsis kainuoja 7,8 eurai. Tiek pat sumokėjau  prekybos centre „Rimi“ prieš kelias dienas, kai   pirkau pigiausių sausainių pakelį, du pakelius arbatos ir gėrimą.  Kitas atvejis iliustruojantis kainų pamišimą:  norėjau patikrinti siuvimo mašiną. Paklausiau meistro, kiek kainuos. Atsakė, kad trisdešimt litų. Staiga susigriebė ir pasitaisė: „30 eurų“.  Arba prieš euro įvedimą sriuba restorane kainavo 5 litus, dabar 5 eurus.  Skaudu, kai vienas litas tapo vienu euru? Taip, ES centrinis bankas spausdina trilijoną eurų, kainos kyla, bet juk ne du  šimtus procentų  per pusantrų metų. Todėl atsirado žmonių norinčių  protestuoti.  Puiku! Pirmyn!  Nepatiko kainos – protestuokime. Nepatiko neapšviestos gatvės – protestuokime.  Pažiūrėkite, Šveicarijoje referendumu buvo norėta uždrausti pjauti žuvis, mat joms skauda.  Juokinga?  Žinoma. Bet juk tokia demokratinės, pilietinės visuomenės prerogatyva.  
Nedera gesinti pilietinių iniciatyvų, jų ir taip reta.  Bet  man pagrįstai bus priminta, kad tokios dažnos akcijos galiausiai ves visuomenę iš proto. Gatvės juk pastoviai šurmuliuos nuo visokiausių akcijų.  Visiems galiausiai įgris. Sutinku. Bet kol vienokie ar kitokie raginimai nepirkti arba atvirkščiai -  pirkti, taps dažni Lietuvoje,  dvidešimtmečiai jau spės pasenti.  
Mūsų visuomenė  vis dar stokoja pilietiškumo manifestacijų. Taip, buvo Sąjūdis. Taip, neįtikėtinas bendrumo jausmas.  O čia siūloma susitelkti prieš kažkokias aukštas daržovių kainas.  Gal tikrai M. Mikutavičius teisus sakydamas, kad susirgome pasiturinčios visuomenės manija?  Bet, regis, ne. Pernai  tarp 13 ir 15  procentų Lietuvos gyventojų  vis dar gyveno žemiau skurdo ribos. Apie 500 000 ar daugiau žmonių.  
Grįžkime prie temos. Ar „Neikime  tris dienas apsipirkti“  akcija privers prekybininkus reaguoti? Nežinau, nebent būtų  pasirinkta konkreti parduotuvė ir kelias savaites žmonės nustotų  į ją eiti. Tada ir sužinotume, ar statistika ir ekonominiai kainų kilimo aiškinimo modeliai dera su tikrove.  Sužinotume,  ar  nuo ūkininkų iki prekybos centrų  maisto produktų kainodara yra sąžininga. Juk  apie tai kalba ir vyksta iš tikrųjų,  ar ne taip?  Norisi pagaliau sužinoti, ar  (šiuo atveju) gamintojai ir prekybininkai yra sąžiningi, ar ne. 
Pamenat, kai stacionarių telefonų rinką valdė „Teo“, o mobilių telefonų  „Omnitel“ ir  „Bitė“?  Visos jos tuo savo karaliavimu rinkoje metu aiškino, mušėsi į krūtinę,  kad  mažinti telefono pokalbių kainų tiesiog  nebėra iš ko. Bet į rinką  atėjo  „Tele 2“  ir kainos krito.  Dabar  turime bene geriausią mobilaus  ir interneto ryšį pasaulyje. Ir  bene pigiausią.  Šiandien,  lyg žydai laukiantys išsilaisvinimo  iš  Egipto vergovės visi, garantuoju kad visi,  laukia  vieno pigiausių  maisto prekių  pradininko „Lidl“  atsidarymo Lietuvoje.  Pasižiūrėsime, kaip sureaguos  prekybas centrai. 
O kol kas, visi, kas norite dalyvauti protesto akcijoje prieš jūsų manymu aukštas kainas arba prieš žemas kainas -  protestuokite. Boikotuokite prekybos centrus.  Turite pilną pilietinę teisę. Aš taip pat prisidėsiu. Kai pasensime, turėsime  ką prisiminti. 

Marijonas Mikutavičius kritikuoja akciją "Neikim į parduotuvę tris dienas". Regis, jis yra tipiškas bijantis savo kaimyno lietuvis. Maždaug: "Ne duok Dieve, jokių bendrų akcijų. Kiekvienas gali individualiai protestuoti kiekvieną dieną".  Kraštutinis liberalizmas, kai  kiekvienas sau ir už save, ir yra mūsų visuomenės didžiulė bėda. Tik todėl bet koks nesąžiningas darbdavys ar valdininkas, ar prekybos centras volioja  eilinį lietuvį kaip nori. Todėl sakau: kiekviena bendra pilietinė protesto forma yra sveikintina. Tik tokioje eilinis pilietis sužino, kad nėra vienas, nėra paliktas likimo valiai. Ir kad bus išgirstas.

Skaityti visą įrašą

Ar tikrai visi komentatoriai – psichiniai ligoniai?

Paskelbta 2016 balandžio mėn. 29 d. | 0 koment.

Žymės: , , ,

„Feisbuku nesinaudoju, o komentarus rašo turintys psichinių problemų“, – šią savaitę premjeras pasakė Žinių radijuje.
RAr tikrai visi anoniminiai komentatoriai – tokie? Svarbiausia, kad Lietuvoje už nusikalbėjimą nesodina. Net į Vasaros gatvę. Antraip vietos ten neliktų. Juokas juokais, bet nenustebsiu, kai po tokios įžvalgos socialdemokratai praras dar daugiau rėmėjų.
Dėl nusikalbėjimų niekas negresia ir V.Mazuroniui. Nors jis reklaminiame video klipe bando primityviai suvaidinti Donaldo Trumpo ir neorasisto mišinį pavadinimu „Mes pabėgėlių neįsileisime“. Kad tie pabėgėliai, kaip ir mūsiškiai emigrantai į V.Mazuronio Lietuvą atbėgti ar sugrįžti nesiruošia, ne tiek svarbu.
Yra, deja, tokių artistų, neturinčių nė lašo savikritikos. Grynas egoizmas: kuo bukiau, tuo geriau. D.Trumpas tuo JAV visuomenės bukumu ir žaidžia. Dalies JAV visuomenės, noriu patikslinti.
Pas mus tamsuolių irgi netrūksta. Todėl panašiems „politikams“ , tiems, nuolat nusikalbantiems, skiriamos geriausios vietos partijų sąrašuose. Kol bus nesąmoningų rinkėjų, tol pajamos ir privilegijos garantuotos iki grabo lentos. Mat ta nesąmoninga dalis visuomenės akivaizdžiai kenčia nuo sadomazochistinių tendencijų. Politikai, vieni atvirai, kiti kiek inteligentiškiau išvadina juos psichiniais ligoniais, bet tie vis ploja, šaukia vivat!
Geriausia, žinoma, jeigu būtų pavykę Seimui prastumti apynasrį žiniasklaidai. Žiūrėk, koks išskirtinai mielas sutarimas tarp partijų buvo pasiektas. Tik kelios dienos pasitarimui ir – apynasris.
Tie „žurnaliūgos“ tuojau būtų rašę tik liaupses partijai ir Vyriausybei, Seimo nariams, valdininkams. Ypač – tiems nusikalbantiems gyvenimas šviesesnis taptų. Deja, nepasisekė. Prezidentė parodė itin retą neeilinę išmintį ir įstatymo pataisą vetavo. Belieka tik iš nusivylimo komentatorius išvadinti psichiniais ligoniais.

„Feisbuku nesinaudoju, o komentarus rašo turintys psichinių problemų“, – šią savaitę premjeras pasakė Žinių radijuje.

Skaityti visą įrašą

Man sako: greitai gyvensime kaip Švedijoje. Ir aš tikiu

Paskelbta 2016 balandžio mėn. 27 d. | 0 koment.

Žymės: , , , ,

 

Grįžau į Lietuvą po 25 metų praleistų Švedijoje. Prisimindamas šią šalį, noriu, kad Lietuvoje būtų kaip ten. Ir kad ne mes į ją bėgtume, bet jie pas mus. Nuo ko pradėti? Nuo pasitikėjimo savo atstovais politikoje. Naujausiais duomenimis, tačiau, Lietuvos partijomis pasitiki tik 5,2 proc. gyventojų.Nepasitiki – 68,2 proc. 
Todėl man vis sako, kad Lietuvoje pakelti pasitikėjimą partijomis neįmanoma. Priežastį jau žinau: kas civilizuotoje politinėje kultūroje vadinama savikritika, Lietuvoje įvardijama kaip saviplaka. Tokios, matyt, reikia kratytis. Tokiu būdu aplinka ir kritikai lieka kaltais. Todėl ir siūloma kritiškiems partijos nariams užsičiaupti: „Juk priešai pasinaudos.“. Taip suklupo didžiausia Lietuvos politinė partija. Lygioje vietoje.
Pateiksiu tikros demokratinės politinės kultūros ir atsakomybės pavyzdį. Štai prieš gerą savaitę Švedijos Būstų ir miestų plėtros ministras Mehmet Kaplan (Žaliųjų partija), palygino Izraelį su nacistine Vokietija. Vėliau prisėdo su garsiu neonacistu papietauti. Kiek anksčiau palygino islamistus su savanoriais Suomijos kovotojais už laisvę. (1939 karas prieš sovietus). Po kelių dienų jam teko atsistatydinti. Supratote? Jokių „zadanije“, jokio valstybės valdymo telefonu, jokių dvarų, jokių kyšių. Tiesiog papietavo. Tiesiog nusikalbėjo. Pas mus už nusikalbėjimą nebaudžiama. Esame tikra demokratija.
R
Apie atsakomybę. Lietuvoje tuo tarpu Socialdemokratų partijos citadelės Druskininkuose meras, pasiėmęs su savimi visą skyrių trenkia durimis, bet – „aplinka kalta“. Atsakomybės niekas nesiruošia prisiimti.
Praėjus 13 metų po mano sugrįžimo namo, turiu prisipažinti, niekaip nesuprantu, kodėl įpartijos viršūnes stumiamos jokių idėjų, vizijų neturinčios asmenybės, politiniai broileriai. O protingi, nors ir jauni, paliekami nuošalyje. Regis, reikalingi viskam pritariantys veikėjai leisiantys konservuoti švogerizmą kaip lojalumo partijai modelį.
Nesuprantu, kokiu pagrindu kviečiami į partijas žmonės, kaip antai „pasiruošęs dirbti su bet kuria partija“ S.Skvernelis. Bet pasitikėjimas juo – iki debesų. Bet kokie būdai geri, tik kad išsilaikyti valdžioje? Kiti protingi būdai, – pagarba kito kitokiai nuomonei, nepotizmo rovimas su šaknimis partijose ir regionuose, kvietimas sugrąžinti (kalbant apie socialdemokratus) socialdemokratiją partijai, atmetami.
Tačiau tikrovė Lietuvoje, kurioje netekęs kantrybės ir pasitikėjimo partijomis pilietis spjauna ir emigruoja, visiškai kitokia. Šiandien partijos turi kalbėti apie pasitikėjimą ir imtis rimtų priemonių atkurti pasitikėjimą civilizuotos politinės kultūros priemonėmis. Bet, pavyzdžiui, skaitant socialdemokratų 2016 metų programą, pritrenkia temos nebuvimas pavadinimu „Pasitikėjimo politinei sistemai, partijai ir visuomenėje atkūrimas“. Reitingai krinta lyg senai pernokę obuoliai, švogerizmo skandalai vienas po kito murkdo partiją, bet apie pasitikėjimo atkūrimą partijai – nei žodžio. Tyla. Tikriausiai, kad nebūtų apkaltinta saviplaka. Apsimetama, kad pasitikėjimas krinta ne dėl rimtų priežasčių, o dėl priešų klastų.

Grįžau į Lietuvą po 25 metų praleistų Švedijoje. Prisimindamas šią šalį, noriu, kad Lietuvoje būtų kaip ten. Ir kad ne mes į ją bėgtume, bet jie pas mus. Nuo ko pradėti? Nuo pasitikėjimo savo atstovais politikoje. Naujausiais duomenimis, tačiau, Lietuvos partijomis pasitiki tik 5,2 proc. gyventojų.Nepasitiki – 68,2 proc. 

Skaityti visą įrašą

Kaip ten baigsis, niekas nežino. Bet žmogus jau sudorotas

Paskelbta 2016 balandžio mėn. 21 d. | 0 koment.

Žymės: , , , ,

„Tikimės, teisėsaugos pareigūnai išsiaiškins žiniasklaidoje paskelbtą informaciją, jeigu matys pagrindą pradėti tyrimą. Mes kol kas matome, kad paviešinta istorija meta šešėlį mūsų skyriui, todėl ... ........... vardas....... pavardė .......... narystė partijoje buvo sustabdyta“. Iš LSDP Lazdijų skyriaus pranešimo spaudai.
Tikrai meta šešėlį. Bet kam reikėjo atskleisti žmogaus identitetą? Įtarimai dar nepateikti. Bet šį žmogų jau nuteisė vienas žinių portalas. O iš paskos visi kiti. Kokiu pagrindu viešinamas žmogaus vardas, profesija, darbovietė?
Juk, kartoju, policija net nepateikė žmogui jokių įtarimų, tik, gavusi informaciją, operatyviai sureagavo. Vyksta tyrimas. „Gal“, „galimai“, „pateikti įtarimai“ – tokių spekuliacijų nepakanka atiduoti žmogų viešam susidorojimui. Nekaltumo prezumpcijos dar niekas Lietuvoje nepanaikino.
Tai, kas įvyko ir vyksta, yra žiniasklaidos bakchanalija šventai įsitikinus, kad ginamas viešas interesas. Kitaip kaip medžiokle su varovais, spjaunant į visas medžioklės taisykles, vykdomo puolimo prieš nekaltą asmenį (kol neįrodyta kitaip) nepavadinsi. Viskas kaip ant delno: pavardė, vardas, profesija, mokykla, vaizdai, nuotraukos. Priminsiu: viena yra politiko nusižengimas politinei etikai, kita – kriminalinis nusikaltimas.
Reaguodamas į akivaizdų Konstitucijos pažeidimą, advokatas Vytautas Sirvydis savo feisbuko paskyroje rašo: „Pagrįstai rūpinamės, kada Seimas pjauna grybą ir kriminalizuoja bet kokį neviešų teismo posėdžių informacijos viešinimą. Tačiau lygiagrečiai daroma kitų baisių žmogaus teisių pažeidimų. Pati idėja – sieti viešumą ar neviešumą su konkrečia baudžiamojo proceso stadija yra nesėkminga, nes svarbi yra ne pati stadija, o nekaltumo prezumpcija.
Jeigu ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini, tai šiuo konkrečiu atveju dar įdomiau: ikiteisminis tyrimas dar net nėra pradėtas, o jau įvardintas asmuo, kurio kompiuteryje, kaip įtariama (čia žurnalistai klaidos nedaro, prideda „įtariama“) rasta pedofilinės medžiagos.
Tačiau pažeidimas yra labai ryškus, nes toks asmuo įvardijamas vardu ir pavarde, nurodoma jo darbo vieta, profesija, o ikiteisminis tyrimas, kaip minėta, nė nepradėtas ir gal net nebus pradėtas. Jeigu atsitiks būtent taip, kad jokio procesinio tęsinio nebus (arba bus, bet byla pasibaigs išteisinimu, ikiteisminio tyrimo nutraukimu), žala tokio asmens garbei, orumui ir profesinei reputacijai nepataisoma“.
Kokios gali būti teisinės pasekmės tuo atveju, jeigu nebus įrodyta kriminalinė veika? Ir ar yra koks nors protingas pateisinimas atskleisti žmogaus identitetą pavyzdžiui, remiantis viešuoju interesu?

„Tikimės, teisėsaugos pareigūnai išsiaiškins žiniasklaidoje paskelbtą informaciją, jeigu matys pagrindą pradėti tyrimą. Mes kol kas matome, kad paviešinta istorija meta šešėlį mūsų skyriui, todėl ... ........... vardas....... pavardė .......... narystė partijoje buvo sustabdyta“. Iš LSDP Lazdijų skyriaus pranešimo spaudai.

Skaityti visą įrašą

Lenkiškos kainos ir Lietuvos tikrovė

Paskelbta 2016 balandžio mėn. 15 d. | 1 koment.

Žymės: , , , , ,

Prieš kelias dienas  aplankiau Lazdijų centrinę biblioteką.  Vienas pasirodymas vaikams, kitas - koncertas ir knygos pristatymas suaugusiems. Gausūs plojimai!  Nuoširdžiai dėkingas esu bibliotekos personalui! Žinoma, kultūrologiniais  sumetimais, aplankiau Lenkiją, Seinus ir A. Baranauską paminklo būsenoje. Na, gerai, gerai, prisipažinsiu: nubėgau į maisto prekių parduotuvę „Bedronka“ ir gavau šoką. Nie, jeszcze Litwa nie zginęła, puki Polska zyje! (Lietuva neprapuls, kol Lenkija gyvuos).

Skaityti visą įrašą

Švogerizmas vietoje pasitikėjimo

Paskelbta 2016 balandžio mėn. 12 d. | 0 koment.

Žymės: , , ,

Politikai ir jų atstovaujamos partijos žmogiškiems santykiams skiria mažiausiai dėmesio. Tų santykių pradžia ir pabaiga – pasitikėjimas vienas kitu. Abipusis pasitikėjimas yra tiesioginė prielaida solidarumo ugdymui visuomenėje.Kai manoma, kad tik ekonominių problemų sprendimas yra vienintelis kelias į valdžios išlaikymą partijų rankose, žmonės balsuoja kojomis. Pernai taip pasielgė 40 tūkstančių lietuvių. Lojalumas, grįstas altruistiniu pasitikėjimu partijomis, jo praradimas, paradoksaliai, kompensuojamas švogerizmu.

Skaityti visą įrašą

1 2 3 4 528

 
Archyvas
© Arkadijus Vinokuras, 2011 - 2016 | www.vinokuras.lt | Web Sprendimas: ATO.lt design