Atstumas tai lūkesčio motina

kai Laikas - tiesos

Leidžiu save užmigdyti

atminties skraistėmis

iš laimės apsikabinęs užmarštį

Miege mano lūpos ieško tavo

tačiau rytas, kaip paprastai

kvatoja iš nepaliestos pagalvės

Stoviu prie supleišėjusio šulinio

šaukdamas  tavo vardą

ramybės dėlei atsiliepia man aidas

Ilgesys raižo mane metodiškai

milimetras po milimetro

skaudžiausiose vietose

Iš  žaizdų srūva laikas

laša žemėn

renkasi į mažas balutes

kur tavo veidas įgauna

neaiškius bruožus

vis viena žinau, kad tai tu

Žmones guli įsirausę,

susispaudę karštame smėlyje

tačiau lyg šito nepakaktu

mėto greitus žvilgsnius į kitų kūnus

kitų vaikus

kitų gyvenimą

nenujausdami, kad kiti

daro tą patį

Mano akys gi

tapo savarankiškais stebėtojais

neramios,

kai mano rankos (ar tikrai?)

vis ilgėja

Jos ieško tavęs per visą pasaulį

ir aš tikiuosi, kad jos suras tave

tarp milijonų kitų

ir suradę, mano pirštai

palietę tavo burną

tavo akis

kiekviena tavo kūno kampelį

atneš man tavo šypseną

tavo kvapą

tavo sultis

ir aš taip pat šypsosiuos

ir įkvėpsiu tavo kvapą

ir ragausiu tavo sultis

ir žinosiu, kad tai - tu