Laba diena. Turiu problemą, kuri kamuoja mane ne vienus metus. Gyvename kartu jau apie septyniolika  metų. Esame beveik penkiasdešimties. Turime paauglį sūnų. Jis groja elektrine gitara grįžęs po mokyklos iki išnaktų, o per atostogas – po aštuonias-devynias valandas per dieną. Į mano reikalavimą daryti pertraukas neatsižvelgiama. Tik man pradėjus kalbėtis su sūnumi, tuojau įsikiša žmona, bandydama savo žodžiu tirada uždaryti man burną. Sūnus, žinoma, naudojasi mamos nuomone. Žmona sako, geriau tegul vaikas groja, nei trankosi po miestą. Ji pastoviai kišasi tarp manęs ir sūnaus. Aš dirbu techninį darbą, kur būtinas pasiruošimas, susikaupimas, literatūros skaitymas, todėl turiu paskirti laiką ir namuose šiam darbui. Padėtis tampa  nepakenčiama. Noriu ją palikti, nes jaučiuosi lyg vyras, kurio užduotis tik uždirbti pinigus, bet į kurio nuomonę neatsižvelgiama. Įkyrėjo iki gyvo kaulo. Norisi tiesiog bėgti, išsiskirti. Bet yra vienas BET: dievinu savo žmoną. Seksualiai ir dvasiškai ji mane nepaprastai patenkina ir tenkina. Kaip elgtis?

Atsakymas:

Jūsų žmona, matyt, tiek pilna baimių dėl savo sūnaus, kad jai jau  nebesvarbi Jūsų savijauta. Argumentas, jog  išties geriau, kad vaikas atsiduoda savo tikslui taip, o ne gatvių platybėse darant nežinia ką, neatremiamas.  Bet dėl savo baimių ji pasiruošusi Jūsų savigarbos ir pagarbos Jums kaina nuolaidžiauti jūsų abejų  sūnui. Savo sūnaus akyse, regis, tampate trukdžiu, kurio geriau nebūtų.

Žmogų labiausiai skaudina dvi neapčiuopiamos, tačiau psichologiškai (po orgazmo, tikėjimo ar pykčio) stipriausiai veikiančios būsenos: teisingumo ir pagarbos trūkumas. Mes norime būti gerbiami, tačiau pagarbos trūkumas neigiamai veikia savigarbą. Tokiais atvejais žmogus priima sprendimą: arba kovoti, arba bėgti. Toje padėtyje kurioje atsidūrėte, jos vienoks ar kitoks išsprendimas priklauso, pasak Jūsų, nuo vieno  BET:  Jūsų žmona Jus patenkina ir seksualiai, ir dvasiškai. Regis taip rašote.  Bet kaipgi  ji Jus gali dvasiškai patenkinti, jeigu ji Jums nerodo  pagarbos bei menkina prieš sūnų, kurio pusę beatodairiškai palaiko?  Gal yra dar keli kabliukai, kurie Jums pančioja rankas ir kojas?  Pavyzdžiui, amžiaus aspektas, investicijos į santykius, turtą, vaikus, na visą tai, ką laikote kokybiniu gyvenimu? Ne vien moterys kartais savęs klausia, „kur aš eisiu tokiose metuose?“ Vyrai taip pat apie tai pagalvoja, nesame tokie drąsūs, kaip bandome pavaizduoti. Vienišumas tunelio gale tolygus siaubo filmui.

Regis, dabar jau spekuliuoju, nes nežinau detalių, Jūsų žmona Jūsų nuraminimui naudoja seksą, kuris Jus ypač tenkina, antraip nepabrėžtumėte. Panašiai elgiasi kai kurios beždžionių rūšys, kur patelės, vengdamos konflikto, leidžia patinams ir net savo vaikams pasitenkinti su jomis. Mes elgiamės panašiai, žinoma, incestas yra riba, kurios niekada nevalia peržengti.  Taigi, jaučiatės supančiotų. Mano supratimu, jeigu neišsivaduosite iš tokios padėties, Jūsų galimai laukia mazochistinis santykių modelis. Tai yra, kai kančia, skausmas, tampa ir seksualiniu malonumu. Tokiais atvejais pasitaiko, kad vyras perima nuolankios moters vaidmenį šeimoje.  Nors už namų ribų  gali elgtis kaip  didžiausias kietuolis. Jeigu Jus toks reikalo pasisukimas tenkintų,  Jūsų žmona  galimai nustotų Jus traktuoti kaip grėsmę  jos pasisavintam bendram vaikui.

Kita galimybė, tai  ramiai pateikti savo antrai pusei Jūsų išgyvenimus, priminti jai, kad vaikas yra abejų, kad vaiko nepagarba vienam ar naudojimasis jam naudinga vieno iš tėvų parama galiausiai padarys tam vaikui velnio paslaugą. Jis galiausiai, ką ne kartą rodo tyrimai,  pasijunta viršesniu už abu gimdytojus, pradeda jais manipuliuoti, net ir šantažuoti.  Net ir demokratiškiausioje šeimoje, manau, tam tikra hierarchija yra būtina. Antraip mes, gimdytojai, galime visiškai prarasti auklėtojo vaidmenį, kur vaikas tampa viršesniu už abu kartu paėmus.

Na, o kas jeigu Jūsų antra pusė mostels ranka į Jūsų aiškinimus?  Kalbėkite atskirai su savo sūnumi, kai žmonos nėra namuose. Man kilo  įtarimas, kad Jus nelabai kalbatės su savo sūnumi. Kaip atsitiko,  kad  Jūsų žmona uzurpavo jūsų bendrą vaiką? Pagalvokite apie tai. Turite atkurti bent vaiko akyse  savo autoritetą. Todėl laikas pradėti kalbėti su juo, paaiškinti padėtį, tartis dėl kompromiso. Žinoma, ne maldaujant, bet parodant supratimą  ir tuo pačiu paaiškinti jam apie galimas tokio konflikto, jeigu jis nebus sprendžiamas, pasekmes visai šeimai. Tiek tik tegaliu patarti. Ir, žinoma, pasiūlyti klasikinį patarimą abiems ar visiems trims aplankyti šeimos psichologą.