Jurga

Labas vakaras, turiu klausimą ne į temą. Bet gal jums pavyks atsakyti. Mano tėvai dažnai barasi. Nors aš jau suaugusi (38 m.) ir gyvenu atskirai, bet kai nuvažiuoju pasisvečiuoti, kartais dėl to labai išgyvenu. Jie vis nori įrodyti kiekvienas savo tiesą. Po visko bandau duoti patarimų viską spręsti ramiai, bet nieko iš to neišeina. Vieną kartą išgirdau net tokį pasakymą - kad nesibara tik nenormalūs. Ar taip gali būti? Aš negaliu pakęsti barnių. Ką man daryti. Ar išviso nekreipti dėmesio kai jie barasi (nors aš ir šiaip stengiuosi nesikišti ) ar paprasčiausia išeiti pasivaikščioti.  Ačiū.

Gerbiama Jurga,

Puikiai suprantu Jūsų rūpestį dėl Jūsų tėvų santykių. Nuo mažens bijome konfliktų tarp tėvų, nes nenorime patirti skyrybų skausmo, vieno iš tėvų netekimo. Todėl instinktyviai vaikai bando taikyti tėvus ir nors – visai neprotingai – kai kurie tėvai bando įtakoti vaikus rinktis puses, paprastai vaikai atsisako taip elgtis. Ši praradimo baimė neatlėgsta konfliktinėse šeimose net ir subrendus.

Kaipgi  elgtis tokiu atveju? Visų pirma pateikėte ne daug šalutinės informacijos, kuri dažniausiai ir vaidina svarbų vaidmenį formuojant atsakymą. Galiu remtis tik Jūsų šiame laiške pateikta informacija. Todėl mano atsakymas nebus vienareikšmis. Taigi, vis dėlto  yra skirtumas tarp vaiko instinktyvios reakcijos ir jau suaugusio Jūsų amžiaus žmogaus mokėjimo sąmoningai  priimti sprendimus.  Pirma, palikite tėvų tarpusavio elgesio modelį jiems patiems. Tai reiškia, kad  ne Jus atsakinga už tą modelį. Žinoma, jeigu tame nėra fizinio ar psichinio smurto, palikite jiems patiems tą nemalonų žaidimą.  O tai, kad jie vis dar kovoja už vietą ant sosto  tai yra, kieno žodis paskutinis, rodo suaugusio žmogaus brandos stoką.

Ar Jums derėtų būti šalia jiems šitaip konfliktuojant? Aš pasirinkčiau du dalykus ir tai praneščiau savo tėvams: "Būkite malonūs, man esant svečiuose venkite konflikto. Man tai nemalonu. Aš priimu tokį Jūsų elgesį kaip nepagarbą  ne tik vienas kitam, bet ir man. Todėl valdykitės man esant namuose, arba matysite mane kartą per metus, pavyzdžiui. Arba, ateisiu, kai tik vienas iš jūsų bus namuose. Matysimės atskirai.". Tai tokie ultimatyvus pareiškimai. Galima išbandyti, žinoma. O šiaip, kodėl ne, išeikite pasivaikščioti, kur nors išgerti kavos. Paskambinusi tėvams, pasiklauskite, ar jie jau susitaikė. Atminkite, jų tarpusavio bendravimo problemos nėra Jūsų. O, jeigu rūpinatės dėl tėvų  meilės Jums, net ir jiems staiga išsiskyrus, ji niekur nepradings. Užtikrinu.

Jus paminėjote savo amžių ir gyvenimo būdą.  Gal klystu, bet supratau, kad esate viengungė. Čia negaliu gilintis į priežastis, bet, tikriausiai pastebėjote, kad turint savo ruožtu santykius su kažkuo, tėvų tarpusavio santykių emocinė įtaka savo jau suaugusiems vaikams ženkliai nublanksta. Sėkmės Jums.

PS. Sulaukiau daugiau informacijos, dėkui:)  Pridursiu tik, kalbėdamas apie tėvus: priimkite juos tokius, kokie jie yra.  Jie juk priima mus tokiais, kokiais esame... Tikrai?  Geras humoro jausmas kartais visai neblogai padeda:)