Susisiekite su manimi: arkadijus@vinokuras.lt
Arkadijus Vinokuras
Arkadijus Vinokuras - Užrašas
Blogas » A. Lapinskas: prezidente, nekankinkite Lietuvos, atsistatydinkite!

A. Lapinskas: prezidente, nekankinkite Lietuvos, atsistatydinkite!

Paskelbta 2012 gegužės mėn. 5 d. | 1 koment.

Žymės: , , , , , , , ,

Prieš aštuonerius metus vykusi Rolando Pakso apkalta dėl jo - tuometinio prezidento priesaikos sulaužymo ir šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo, rodos, nuėjo į tolimą praeitį. Tačiau naujausi įvykiai, susiję su neseniai priimta Seimo rinkimų įstatymo pataisa, leidžiančia R.Paksui dalyvauti Seimo rinkimuose, vėl sugrąžino eksprezidento vardą į naujienų eilutes. Lemtingas sutapimas: kartu su diskusijomis dėl Seimo rinkimų įstatymo pataisų konstitucingumo, šių dienų visuomenės gyvenimo verpetuose, inteligentų sambūriuose vėl pradeda ryškėti prezidento apkaltos šmėkla. Suprantama, šį kartą jau ne R.Pakso...

 

Pradėkime nuo tos pačios 2004-ųjų apkaltos: už ką R.Paksas buvo pašalintas iš prezidento posto? Iš esmės už tris veiksmus: už pilietybės suteikimą ir išplepėjimą ko nereikia  verslininkui Jurijui Borisovui, taip pat už spaudimą parduoti akcijas kažkokiems žmonėms. Derėtų pripažinti, kad valstybės politinio gyvenimo prasme toji pilietybė arba verslininko įspėjimas, kad klausomasi jo  pokalbių, jokių rimtesnių pasekmių valstybei negalėjo sukelti. Tuo labiau rajoninės bendrovės akcijų pardavimas Lietuvai nežinomiems žmonėms.

 

Trumpai tariant, R.Pakso nuodėmės, už ką jis buvo nušveistas nuo politikos olimpo, pačiai valstybei ir jos vykdomai politikai sukrėtimų nesukėlė. Nors neteigiu, kad R.Paksas buvo tinkamas Lietuvos prezidentas. Šiam postui jis netiko dėl kitų priežasčių, kad ir užsienio politikos neišmanymo ir negebėjimo ją vykdyti. Bet tai jau atskira tema. Grįžkime į šiandieninės Lietuvos politinę kloaką.

 

Prezidentės Dalios Grybauskaitės politiniai veiksmai smarkiai pranoksta R.Pakso pasižaidimus ir turi žymiai skaudesnes politines pasekmes. Pradėkime nuo jau minėto Seimo rinkimų įstatymo pataisų pasirašymo. Prezidentei pasirašius Seimo rinkimų įstatymo pataisas, jos ištarti priesaikos žodžiai „prisiekiu būti ištikima Konstitucijai“, švelniai tariant, subliuško. Mat pagal Konstituciją,  Konstitucinio Teismo aiškinimu, „asmuo, kuris už priesaikos sulaužymą buvo pašalintas  iš Respublikos  Prezidento pareigų, niekada  negali  užimti tokių pareigų,  kurių  ėjimo  pradžia  yra susieta su priesaikos davimu".

 

D.Grybauskaitė pasirašė įstatymą, kuriame sakoma kitaip: „Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų..., jeigu nuo sprendimo pašalinti iš užimamų pareigų... nepraėjo ketveri metai“. Kas tai, jei ne prezidento priesaikos sulaužymas: pasirašyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai?

 

Anot politikos apžvalgininko Audriaus Bačiulio, taip atsitiko dėl “ciniško politinio išskaičiavimo ir klaidingo įsitikinimo nebaudžiamumu“. Galima būtų nutiesti paralelę: jei R.Paksas, suteikdamas pilietybę, klydo galbūt dėl nepatyrimo, tai D.Grybauskaitė priesaikos laužymo ėmėsi visiškai sąmoningai ir tikrai įtikėjusi savo nebaudžiamumu. Tokia prezidentės pozicija atveria kelią ir kitoms valdžios institucijoms žengti antikonstitucinius žingsnius, o tai reiškia valstybės griovimą.  

 

Pradėdama eiti savo pareigas D.Grybauskaitė prisiekė „būti ištikima Lietuvos Respublikai“. Viena svarbiausių valstybės atramų yra teisinė sistema, kurią realizuoja teismai ir teisėjai. Deja, žodžiai „teismai“, „teisėjai“ mūsų krašte tapo viena iš labiausiai žinomų neigiamybių. Pasitikėjimas teismas ir teisėjais smuko iki neįsivaizduojamų žemumų. Jais pasitiki tik 12 proc. šalies gyventojų, o nepasitiki daugiau nei pusė šalies gyventojų – 51,3 proc. („Vilmorus“ duomenys).

 

Teisėjų tarybos primininkas Gintaras Kryževičius viešame Teisėjų tarybos pareiškime dėl tokios padėties kaltina politikus, kurie nuolat ragina protestuoti „prieš teismų savivalę, teisinį susidorojimą ir politinių užsakymų vykdymą“. Tokiais veiksmais jie “pamina Lietuvos Respublikos Konstitucijos pamatus ir griauna stabilumą bei kursto nesantaiką visuomenėje“. Tokiais pasisakymais „teisingumo vykdymą siekiama perkelti į mitingus ir politines akcijas“, „toks mitinguose viešai propaguojamas kelias veda į anarchiją“. Teisiniu požiūriu tai „imperatyvo gerbti ir vykdyti Lietuvos įstatymus pažeidimas“.

 

Tačiau liūdniausia ir tragiškiausia, kad tokiam teismų griovimui ir mitinginio (t.y. linčo) teismo įvedimui pritaria ir net propaguoja viena Lietuvos teisėja – Neringa Venckienė. Anot jos,  Panevėžio teisėjai yra „korumpuoti kyšininkai“, kurie dengia „iškrypėlių klaną“, “pedofilai užvaldė visą šalies teisėsaugą ir teisėtvarką", „Visa viltis žmonės, nes jokio teisingumo Lietuvoje nėra. Nesikreipkite į teismus ir neieškokite teisingumo! Pasidarykit teisingumą patys, jokio teisingumo pasiekti Lietuvoje neįmanoma!“,

 

Tokie N.Venckienės šūksniai pažeidžia daugelį Teisėjų etikos kodekso, priimto visuotiniame teisėjų susirinkime, principų: pagarbą žmogui, lojalumą valstybei, teisingumą,  padorumą ir t.t. O kaip reagavo ir reaguoja prezidentė į šios teisėjos neįsivaizduojamo grubumo ir agresijos pareiškimus?

 

Štai taip: „Teisėjos pasisakymai nederami ir garbės teisėjų bendruomenei nedaro, tačiau Teisėjų garbės teismo siūloma sankcija neadekvati teisėjos prasižengimui. Griežčiausios nuobaudos pirmiausia turi būti taikomos aplaidžiai dirbantiems, girtaujantiems...  teisėjams“. Šią temą prezidentė išvystė ir naujesniame pareiškime: „Už pasisakymus atleidinėti iš darbo? Tik už žodžius aš nieko neatleidinėju".

 

Betgi tame pačiame Teisėjų kodekse rašoma ir apie „pasisakymus“, pvz., „jokia forma neskatinti proceso dalyvių nesilaikyti įstatymų“, „nereikšti asmeninės nuomonės nagrinėjamose konkrečiose bylose bendraujant su visuomene ir žiniasklaida“, “vengti viešų pasisakymų leidžiančių nuspėti nagrinėjamos bylos baigtį“ ir t.t. Visa tai kaip tik ir daro N.Venckienė,  Matyt, prezidentė neskaitė šio kodekso. Bet tai vis tiek jai neleidžia jo ignoruoti.

 

Nepaklusdama Teisėjų garbės teismo siūlymui atleisti susikompromitavusią teisėją, prezidentė faktiškai skatina griauti ne tik teismų sistemą, teisėjų savivaldą, bet kartu visą Lietuvos valstybę. Jos pėdomis seka ir mitinguotojai ne tik Garliavoje, bet jau ir prie Seimo. Tokiais savo veiksmais D.Grybauskaitė sulaužė ištikimybę Lietuvos Respublikai, tuo pačiu ir duotai priesaikai.  

 

Ta pati teisėja pagarsėjo, kaip įnirtingiausia teismo sprendimo nevykdytoja. Tokio precedento Lietuvoje, o gal ir visoje Europoje dar nebuvo. N.Venckienė atvirai sako, kad globojamos mergaitės niekuo nekaltinamai motinai niekada neatiduos, nors ne vienas teismas ne kartą priėmė sprendimą skubiai grąžinti vaiką motinai.

 

Net ir ne teisininkei prezidentei turėtų būti žinoma, kad už teismo sprendimo nevykdymą Baudžiamojo kodekso 245 straipsnis sako: “Tas, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu“.

 

Kaip įvertino šį nusižengimą, o ir ankstesnius Garliavos įvykius prezidentė? Iš pradžių, po pirmojo Kėdainių teismo 2010 m. gegužės 14 d. sprendimo ir antstolio užpuolimo, neleidžiant jam perduoti mergaitės motinai (dar šis teismas konstatavo, kad L.Stankūnaitė gali atlikti motinos pareigas, kad teisėjas, susipažinęs su 3000 puslapių bylos medžiaga, nerado  jokių užuominų, kad L.Stankūnaitė nebūtų prižiūrėjusi dukrelės, ir kad Liudytojų apsaugos valdyba garantavo, kad mergaitei bus užtikrintos normalios gyvenimo sąlygos), prezidentė kalbėjo taip:  „vienintelis kelias pasiekti teisingą sprendimą - teisinės priemonės, vengiant spaudimo teisėsaugai“.

 

Aukso žodžiai, bet kodėl ji tuomet nekovojo už teisinės priemonės – Kėdainių teismo nutarties  įgyvendinimą, kodėl neįvertino Garliavos minios fizinių veiksmų prieš  antstolį – valstybės pareigūną, juk tai buvo valstybinės anarchijos pradžia.

 

Praėjus keliems mėnesiams po 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimo dėl vėlgi skubaus mergaitės grąžinimo motinai, prezidentė nutarė kalbėti konkrečiau, ne apie teisinių priemonių būtinumą – jų yra daugiau negu reikia, bet apie tai, kad sprendimas... vykdomas: „ponia  N.Venckienė vykdo teismo sprendimą“. Na čia jau tas pat, kaip juoda vadinti balta. Prezidentės padrąsinta dabar ir ponia teisėja kiekvieną dieną kartoja, kad ji vykdo teismo sprendimą, nors mergaitė kankinama toliau.

 

Netrukus, matyt, ir kiti Lietuvos nusikaltėliai ims tvirtinti, kad jie vykdo teismų sprendimus, nors jų vykdyti jie niekada nesiims. Arba kaip Kauno Panemunės policininkai jau dveji metai „vyksta į Panevėžio teismą“ dėl jų išduotos kraupios pažymos apie „tvirkinimo veiksmus su mažamečiu asmeniu“ L.Stankūnaitės tėvų bute, nors tuo metu ji ten visai negyveno. Su tokiais prezidentės pateisintais „vykdymais“ ar „atvykimais“  greitai artėsime prie visiško teisinės valstybės galo.

 

Visiškai aišku, kad tokiais savo veiksmais D.Grybauskaitė sulaužė duotos priesaikos žodžius: „būti ištikima Lietuvos Respublikai“, „sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisinga“, „tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei“.

 

O gal prezidentė nutarė ne tik girdimus žodžius („už žodžius aš nieko neatleidinėju...“), bet ir pačios sakomus žodžius devalvuoti iki jokios prasmės nereiškiančio triukšmo ir tokiu būdu išsisukti nuo bet kokios  atsakomybės kraupioje Kauno priemiesčio istorijoje? Jeigu tikrai taip, tuomet ji atsistatydinti turėtų dar greičiau, teisiškai tariant - skubiai.


Publikuoti komentarą

Komentarai

  • Jajajaja...,. buena... tan fundamentalista como los riligeosos es tu comentario... que parece cargado de "esta es la verdad"... Creo que deberedas invitar al libre pensamiento... a menos que seas el dios de tu pequef1o universo llamado Blog jajaja

    Publikavo Alexandr, 2013 lapkričio mėn. 22 d. 14:12 (prieš 6 metus)

 
Archyvas
© Arkadijus Vinokuras, 2011 - 2019 | www.vinokuras.lt | Web Sprendimas: ATO.lt design