Susisiekite su manimi: arkadijus@vinokuras.lt
Arkadijus Vinokuras
Arkadijus Vinokuras - Užrašas
Blogas » Ar ES išties degraduos be krikščioniškojo pamato? II dalis

Ar ES išties degraduos be krikščioniškojo pamato? II dalis

Paskelbta 2012 balandžio mėn. 2 d. | 2 koment.

Žymės: , , , ,

Antra klausimų grupė:  Ar galima apkaltinti, pavyzdžiui,  I. Kanto, A. Smitho, 1793 metų Prancūzijos Konstitucijos minties kultūrą ES valstybių gyventojų  vedimu nužmoginančio modernizmo link? Ta minties kultūra lyg ir persunkta  ES Konstitucija, Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencija, Europos Žmogaus Teisių Teismas, kitos svarbios demokratinės ES institucijos.  Tad kodėl jas norima pateikti kaip atstumiančias? Juk vis garsiau teigiama, kad nusigręžimas nuo katalikiškai suprantamos krikščionybės  ir ją atstovaujančios Romos Bažnyčios dvasiškai silpnina, degeneruoja (krikščionių neo konservatorių žodžiais tariant)  ES pilietį. Pasaulietinė, demokratinė  valstybė net įvardijama velniu.  Betgi  krikščionybė vadovavo Europos žmogaus protui 2000 metų! Kur dingo savikritika?

 

Atsakant į šiuos klausimus, būtina pabrėžti, kad jie diskutuojami šiuolaikinės Lietuvos politinio elito  ir piliečio kontekste. Susiskaldymas tarp abiejų yra akivaizdus. Ideologijų atmetimas, politinis neišprusimas,  palieka tuštumą pasaulėžiūroms, atspindinčioms politinį ir intelektualinį – ekonominės krizės akivaizdoje  -  Lietuvos visuomenės neįgalumą.  Reikėtų pabrėžti, kritinės  dalies visuomenės. Nežabotas populizmas, sąmokslo teorijos, autoritarizmu paremtos religinės dogmos sąmoningai ar ne pretenduoja tapti  demokratijos pakaitalu. Pasaulinė ekonominė krizė tiesiogiai siejasi su optimizmo trūkumu, kurio Lietuvoje  neatsveria šimtametės demokratijos institucijos ir  iš demokratinės kultūros kilusios tradicijos. Kitaip tariant, dar tik besikuria gležnas psichologinės savikontrolės mechanizmas, kuris garantuotų net ir didžiausių ekonominių krizių atveju liberalios parlamentinės demokratijos išlikimą. 

 

Dabar, žinia, net 70 procentų gyventojų pasiruošę vardan geresnių ekonominių sąlygų demokratiją palaidoti. Ir čia, žinoma, „kalti“ Imanuelis Kantas, Adamas Smithas ir Prancūzijos revoliucija, nes ant jų kabliuko 1918 metais beatsikurianti Lietuvos valstybė ir jos piliečiai neužkibo. Tos  tų laikų nacionalinės valstybės kūrimo politikos  prielaidų argumentacijos šiandienos Lietuvoje įgauna vis stipresnį atgarsį. (Šiuo metu tą atgarsį sunkiai sekasi  slopinti  lietuviškajam kultūriniam liberalizmui ir juo labiau nesiseka liberalizmą diskredituojančiai politinei lietuviškojo liberalizmo atmainai. Nors pirmajam reikėtų padėkoti už ne tik nepriklausomą, bet ir demokratinę Lietuvą.).  Todėl siaurai suprantamoje nacionalinėje – tautinėje mintyje liberali demokratija tapatinama su baubu įgavusiu  Briuselio veidą. Šūkis: „ES kelia grėsmę mūsų tautiniam išskirtinumui ir savarankiškumui!“ plinta mūsų šiuolaikinėje visuomenėje lyg gaisras karščiu nualintoje pievoje.

 

Tai matome agresyviojo tautinio jaunimo pasikartojančiose demonstracijose, kurių kiekis  bei mokėjimas organizuotis auga kaip ant mielių. Matėme anksčiau Vilniaus savivaldybės priešiškumą, o dabar ir Kauno savivaldybių biurokratų ir politikų sprendimą anuliuoti eitynes skelbiančias visai kitokios pasaulėžiūros kultūrą. Matome ir  vieno iš žydų perkėlimo į getą ir už jų turto grobstymą atsakingo organizatoriaus II pasaulinio karo metais Lietuvoje paskelbimu Lietuvos didvyriu, kuriam skiriama garbės lenta ant Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos fasado. Matome ir iš agresyvios Katalikų Bažnyčios politikos vedančios į ženklios dalies Lietuvos piliečių ir jų vaikų stigmatizavimą, asmeninio apsisprendimo teisės į save ir savo kūną  neigimą ir tokio apsisprendimo penalizavimą.  Matome ir iš mūsų vyriausybės bei Seimo narių paramos Vengrijai, pasikėsinusiai į nepriklausomą teisėsaugą, nepriklausomą centrinį banką bei nepriklausomą žiniasklaidą.

 

Šiam priešiškam individo laisvei ir teisėms  gaivalui intelektualiai pateisinti atsiranda dešinieji neo krikščionys mąstytojai jaučiantys panieką liberaliai demokratijai. Lietuviškieji neokonai pamiršo, kad tik dėka liberalios demokratijos jie šiandien gali propaguoti savo mintis į kairę ir dešinę. Na, daugiau į dešinę, taip sakant. Ar toks jų pasaulėžiūros pasirinkimas yra tik poza, ar nuoširdus įsitikinimas? Bet kuriuo atveju, jie organiškai įsipaišo į  dešiniojo radikalizmo, antidemokratijos   gerbėjų gretas. Kuriuose šovinistinis tautiškumas tampriai siejamas su katolicizmu.  Istoriko Bernardo Gailiaus ir jo bendraminčių  lūpose, plojant KB ir TS-LKD hierarchams,  krikščionybė kaip politinė ideologija įgauna konkrečią išraišką: „Katalikas negali ramiai žiūrėti į tokį valstybės degradavimą, todėl natūraliai per XIX ir XX amžių išsirutuliojo tai, ką mes turime šiandien – kad katalikybė yra politika. Ir tol, kol valstybė viena ar kita forma nepripažins, kad jos žemiškos valdžios kompetencija turi tam tikras ribas, kurių negalima peržengti, tai katalikybė tol ir bus ne tik metapolitinė, bet ir politinė pozicija“.

 

Tai kokias žemiškas kompetencijos ribas peržengia liberali demokratinė valstybė? Kad atsisako autoritetu pripažinti įtaką šiuolaikiniams anti liberalistams,  neokonams darantį filosofą ir teisės teoretiką, buvusį nacistų korifėjų, nei kiek nesigraužusi dėl savo nacistinės praeities ir veiksmų  Carlą Shmittą (The Concept of the  Political ), kuriuo taip pat remiamasi stumiant karingos katalikiškos politikos idėją? Pastarasis teigė, kad   nėra jokio skirtumo tarp demokratijos ir diktatūros, nes daugumos galia ir teisingumas vienas ir tas pat, o žmogus pavojingas iš prigimties. Matyt, demokratinė valstybė nusidėjo, peržengė ribą nekeisdama Konstitucijos taip, jog mūsų valstybę leistų paversti dar vienu Iranu, tik katalikišku.  Šioje vietoje, paradoksaliai, reikia  padėkoti neokonservatoriams beatodairiškai kritikuojantiems liberalizmą. Tai yra tą politinį liberalizmą, kuris mažai  bendro savo turiniu turi  su liberalizmu. Penkios „liberalios“ politinės partijos sugebėjo diskredituoti tai, ko jos  pačios nesugebėjo suvokti. Turint tokių draugų, priešų nereikia.

 

Kol kas, ar su KB valia, ar prieš ją, bet aplink ją spiečiasi atvirą, demokratinę  visuomenę priešu įvardijusios grupuotės ar judėjimai. Ar  KB, patyrusi 50 metų persekiojimus sovietų okupacijos laikais jau nebemato skirtumo tarp diktatūros ir liberalios demokratijos? Sunku patikėti, kad vietiniai neokonų katalikų intelektualai taip neatsakingai flirtuoja su autoritarizmu šalyje, kuri nepatyrė vakarietiško švietėjiško periodo, bet tik prievartą, baudžiavą, okupacijas. Kas tie dvidešimt metų demokratijos žingsnelių tokiame laiko kontekste? Nuo kurios jau kai kam bloga darosi. Sako, per daug laisvės. Tos laisvės, kuri jų supratimu, nuo velnio. Jeigu norima kovoti už krikščioniškų vertybių puoselėjimą, laisvės neigimas, pavydus dvasinio - moralinio ugdymo monopolio sergėjimas, flirtas su autoritarizmu nėra tas kelias, kuris padėtų KB Lietuvoje ar  už jos ribų susigražinti moralinio  ugdytojo autoritetą.  O siaube, juk  yra kitas autoritetas – liberalizmas! Čia ir yra atsakymas į klausimą, kodėl siekiama, ginant savo neįgalumą,  diskredituoti pasaulietinę, demokratinę pasaulėžiūrą. Toks būdas yra akivaizdžiai klaidingas. 

 

Bet negi du tūkstančius metų  turimo dvasinio ugdymo monopolio praradimas neparodė, kad tas ugdymas per kraštutinio konservatizmo politiką veda į uždarumą, baimę, prietarų atgaivinimą, į su mokslu nesuderinamas dogmas? Kas ir tapo KB moralinio autoriteto praradimo priežastimi. Reikia konstatuoti, kad politikavimas  veda nuo bažnyčios, o ne į ją.  Išties egzistencinė problema su savikritika. Viena aišku: jeigu Katalikų  Bažnyčia nusprendė tapti politine jėga, ji turi aiškiai išsakyti kokią  politinę pasaulėžiūrą ji išpažįsta. Bandymas, slepiantis už menamo apolitiškumo,  politiškai diskredituoti liberalios demokratijos kertinius principus įvardijant juos  kaip grėsmę Lietuvos piliečio moralei,  bus savo ruožtu traktuojama kaip grėsmė demokratijai. Dėl to belieka tik  apgailestauti. Reikia tikėtis, kad KB suvoks savo klaidingą, ydingą mąstyseną bei taktiką ją skleidžiant.  Mat, kaip yra sakęs šiandienos Švedijos bažnyčios arkivyskupas Anders Wejryd: “Tik Dievas yra amžinas. Nuomonės gali keistis.“.

 

Trečia klausimų grupė: Kiek po išsivadavimo nuo komunistinės diktatūros  naujosios ES narės Vidurio ir Rytų Europos pakraštyje yra  psichologiškai pasimetusios po jas užgriuvusioje modernybėje (demokratija pas mus pati tikriausia modernybė)? Ir jeigu taip ir yra,  ar  tas baisėjimasis  liberalia demokratija formuos įvaizdį  krikščionybės kaip paskutinę ekstremistų priebėgą Europos Sąjungoje? Kodėl nusivilta šūkiu „Į Europą! Į Europą!“, o liberalizmas tapo baubu? Ar to pasekmėje fanatiškai tikintys musulmonai  tapo galingesni už, matyt vargšą, prakeikto kapitalisto –materialisto -  ateisto  išnaudojamą  tikėjimą  Dievu praradusįjį?  Ar pasipriešinimo sąlyga islamui, siekis jį  sustabdyti Europoje būtina pasitelkti su demokratijos principais ir taip pat su mokslu susipykusiais KB atstovais neatsakingai  manipuliuojančiais  krikščionybe? 

 


 


Publikuoti komentarą

Komentarai

  • Dear Seth,Interested in getting a bit of ioaromftinn regarding your wedding packages. Do you have a price list and what each package offers?That would be greatly appreciated,Sarah and Simeon

    Publikavo Tom, 2013 liepos mėn. 12 d. 07:25 (prieš 6 metus)

  • Liberalizmas nera tas pats kas demokratija. Singapuro diktaturoje yra daugiau laisves negu JAV demokratijoje, kur prezidentas be teismo zudo piliecius (pvz. Anwar al-Aulaqi).

    Publikavo Sigis J, 2012 balandžio mėn. 04 d. 20:00 (prieš 8 metus)

 
Archyvas
© Arkadijus Vinokuras, 2011 - 2019 | www.vinokuras.lt | Web Sprendimas: ATO.lt design