Susisiekite su manimi: arkadijus@vinokuras.lt
Arkadijus Vinokuras
Arkadijus Vinokuras - Užrašas
Blogas » Dėkoju, Justinai!

Dėkoju, Justinai!

Paskelbta 2011 vasario mėn. 16 d. | 0 koment.

“Rašytojas, vertėjas, visuomenės veikėjas J.Marcinkevičius mirė Vilniaus ligoninėje trečiadienio rytą, neatsigavęs po gruodžio pradžioje namų laiptinėje patirtos traumos. Kovo 10-ąją jam būtų sukakę 81-eri“. Sausa žinelė apie mirtį, pasiekė kiekvieno ausis. Tokia lyg ir nieko nesakanti kasdieniškumu impregnuota žinia, kurioje nurodoma niekuo neišsiskirianti laiptinė, kuri, lemties užgaida, tapo takoskyra tarp gyvenimo ir mirties. Nusileido žmogus žemyn laiptais tiesiai į nebūtį?

 

Bet jo žodžiai, eilėmis besiliejantys, kiekvienam giliai širdyje įstrigę, niekur nepradingo! Net iš Poeto jau dabar nebūties, jo žodžiai dar ir šiandien už sielos gelmių griebia! Tad kas sakė, kad mirtis yra galutinė kelionės stotelė?

 

Taip, nebesutiksi daugiau žmogaus gatvėje, rankos nepaspausi. Bet pasiėmęs į rankas trilogiją, kurioje - „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“, - vėl lyg ąžuolas po gyvenimo kataklizmų išsitiesi ir šypsodamasis Lietuvai ranką ištiesi. Ši, gyva juk, niekur nepradingo, nes ir Poeto eilėmis jai solidus pagrindas, visas rūmas suręstas. Kur nedurstelsi, tuoj Sąžinės balsą išgirsi. Nebent ausis nukreipsi „Valdovų rūmų“ link, - tas tai stovi žado netekęs, betono kolosas, ant žmogiškojo pasipūtimo pastatytas.

 

Kaip toks galėtų „Panemunių baladės“ žodžiais prabilti: „Žemę pajutęs, jis atsistojo, / Ėjo į kaimą prašyt nakvynės, / O ant krūtinės žaizda liepsnojo, / Žaizda liepsnojo ant jo krūtinės“ ?

 

Negalėtų, net ir gerai pasikapstęs netolimoje praeityje, nes ta praeitis ciniško pragmatizmo vardan iš daugelio prisitaikėlius pynė. Vieni tapo Baltaisiais, kiti – Juodaisiais metraštininkais.

 

Pastarųjų, kažkaip lyg ir daugėja. Mat faktus galima be jokios atsakomybės kaitalioti, net iš baidyklės gražiausiai besišypsantį veidą numaliavoti. Gaila. Vietoj vieno Balto išėjusiojo, du Juodieji jo vieton atsistoja.

 

Taip, Sąžinė. Su ja visokių dalykų nutinka. Toje buvusioje gadynėje reikėjo Ezopo kalba kalbėti, kai kur nutylėti, kai ko nepamatyti, kai kur apsimesti, duoklę „leniniadai“ sumokėti - žmogus juk ne Dievas, kad vien tik savo nuosavu stuburu pasikliautų, sulinktų kaipmat.

 

Gyvenusiam toje gadynėje kiekvieną dieną reikėjo į Sąžinę kaip į veidrodį vis žvilgtelti, drakono ženklų veide ieškoti. Galima žmogui, net ir šventajam vieną kitą dalyką prikišti, tačiau tuo dalyku tegul biografai užsiima. Žinoma, be baimės būti patrauktam į teismą už Gigantų šmeižtą.

 

Vieno giganto, kuris kai kam ne tuos žodžius pasakė, disidento vardo ir iš to visų nemalonių pasekmių išvengusiam arba kito kolegos, peiliu savo kraujui vidurius išmaišiusiam. Ką padarysi, iš dainos žodžių neišmesi.

 

Kaip ir tų, prezidentės ištartų užuojautoje artimiesiems: „Reiškiu gilią užuojautą velionio artimiesiems, bičiuliams, Lietuvos žmonėms ir visiems jo talento gerbėjams.“ Kokio talento? „Talentų šou“? „Dvi minutės šlovės“? „Žvaigždžių duetas“? Juk kalbame apie žmogų, be kurio neįsivaizduojama ne tik XX ir XXI amžiaus Lietuvos literatūra, bet ir apie Poetą, ilgais, slogiais ir tamsiais dešimtmečiais tapusio Lietuvos laisvės, lietuvybės, lietuviško žodžio šauklio sinonimu. Ką gi, politikai eilių neskaito.

 

Na, o dabar, reikės dėkoti Išėjusiajam, nes matysime kaip ant delno visus ašaromis paplūdusius, net ir tųjų ašaras, nuo kurių Poetas, jo žodžiais tariant, nesigaili atsiribojęs: „Būčiau atsidūręs politikoje, seniai jau būčiau po žemele atsidūręs. Atvira širdimi būčiau kibęs į bevaisę ir beprasmę diskusiją, kuri nieko neduotų, išskyrus tik nusivylimą ir apmaudą.“

 

Vargu ar tie matys ašarą Dievo aky... Mat rūpinsis savo nuosavomis, kad jos TV ekrane kuo įtikinamiau atrodytų.

 

Tokiomis štai žemiškomis mintimis bandai likimo valiai palikto tuštumą užpildyti. Derėtų atsiversti Justino Marcinkevičiaus žodžius, per juos ištiesti jam ranką ir nebepaleisti. Vis ramiau dūšioje, kai yra į ką apčiuopiamo atsiremti. Dėkui, Justinai!

 


Publikuoti komentarą

Komentarai

Šiame puslapyje komentarų dar nėra.

 
Archyvas
© Arkadijus Vinokuras, 2011 - 2019 | www.vinokuras.lt | Web Sprendimas: ATO.lt design