Susisiekite su manimi: arkadijus@vinokuras.lt
Arkadijus Vinokuras
Arkadijus Vinokuras - Užrašas
Blogas » Farsas verčia valdžią drebinti kinkas

Farsas verčia valdžią drebinti kinkas

Paskelbta 2013 kovo mėn. 26 d. | 0 koment.

Žymės: , , , , , ,

artrix

Bet kokią valdžią. Visais laikais politinis humoras - farsas, paleistas pajuokos kanonada iš garsių (nebūtinai pripažintų)  visuomenės veikėjų lūpų, baigdavosi šia kritikos forma naudojusių galvos nukirtimu. Grotomis. Psichiatrinėmis ligoninėmis. Ir tiesiogine šio žodžio prasme, ir  rafinuotesniais būdais  žmogų užčiaupdavo. Demokratijos sąlygomis vis ieškoma riba, kurią peržengus, esą pajuoka pradeda naikinti pagarbą valstybės vienokio ar kitokio elgesio, per daug galvos nesukama.

Teisines žodžio laisvės ribas viešoje erdvėje  nustato Administracinės teisės pažeidimo kodeksas, Lietuvos Žurnalistų ir Leidėjų etikos kodeksas bei Žurnalistų etikos inspektorius. Taip pat Lietuvoje egzistuoja  tik diktatūroms būdingas įstatymas (Baudžiamasis kodeksas (!)):

"Lietuvos Respublikos ATPK 2146 straipsnio I dalis- Respublikos Prezidento įžeidimas viešoje erdvėje". Prieš šį kodeksą griežtai pasisako Lietuvos žurnalistų sąjunga. Mat šis kodeksas naudojamas selektyviai.  Pavyzdžiui, TV laida „Dviračio žinios“ prezidentę Dalią Grybauskaitę pavertė net ne karikatūra, bet grynu farsu, mano objektyvia nuomone. Ir tas farsas kartojamas vos ne kasdien. Tačiau laidos kūrėjams bylos, remiantis minėtų kodeksu, nekeliamos. Bet štai vienas asmuo, pasiūlęs prezidentei pasimylėti, nubaustas galinga bauda.  Tad kokią įtaką turi niekam nežinomas žmogelis viešajai nuomonei, palyginus su TV laida? Juk sutinkate, kad ši laida pastoviai formuoja plataus rato žiūrovų vienokią ar kitokią nuomonę? Dar klausimas, ar  prezidentės Dalios Grybauskaitės reitingai  krinta dėl jos politinių klaidų, ar dar ir dėl to, kad iš jos pačios ši TV laida jau ketvirti metai  šaiposi.  Taigi,  minėtas kodeksas akivaizdžiai naudojamas prieš grėsmės nekeliančius, arba prieš humoristą ar menininką, ar žurnalistą, neturintį jokio politinio stogo.

Lietuvos humoristai paprastai lyg velnias kryžiaus bijo politinių temų. Berlyne, pavyzdžiui,  pilna politinių kabaretų. Pas mus, tačiau, humoristai verčiau primityviai kapstosi primityviose žemiau bambos temose. Arba naudoja primityviausią farso formą – amerikinį stand up komiko gatvinį žargoną, neįmanoma be keiksmažodžių „fuck, shit“. 

Tą pat retkarčiais daro ir su humoro menu nieko bendro neturintys. Rezultatas iššaukiantis dėmesį, bet – apgailėtinas. Ir traktuojamas greičiau kaip išpuolis, nei apmąstyta politinio humoro- farso akcija. Koks įstatymas uždėtų apynasrį apgailėtinai minties viešai išraiškai?  Tačiau, tiek pat apgailėtinas yra politikų dalyvavimas, pavyzdžiui,  „Auksinio svogūno“ premijos įteikimo renginyje. Kuriame iš politikų  ir toliau tyčiojamasi. Ar juokaujama? Ar traukiama per dantį?

Tai štai laikas sugrįžti prie pagrindinės  straipsnio temos: politinio humoro- farso riba.  Kas ir kokiais kriterijais ją nusako?  Atsakymas: baimė tų, atsakingų už žodžio laisvės ginimą. Kalbu visų pirma apie žiaurų (ir kalbine prasme) politinį  farsą kaip žanrą Lietuvos  teatro  scenose. Tokio nėra. Tabu. Todėl ir neturime ir neturėsime vietinio Moljero, ar vietinio Kafkos, ar vietinio Marko Ravenhill`o. Ak, tiesa, tyliai, užsidarę, o garsiai keikdami skaitome Sigitą Parulskį. Todėl  niekada ir neturėsime rimtos itališkos, angliškos ar amerikietiškos burleskos.  Nekalbant apie  vokiškąjį politinį kabaretą. . Mat esame per daug rimti. Tiksliau, šventeiviški.

Išties problema net ne su menininkais. Juk  būtų keista menininką bausti už jo pasirinktą visuomenės kritikos formą. Na, galima tokį, neapsikentus,  paduoti į teismą privačia tvarka. Tik kas atsitiktų politikui, taip pasielgusiam? Juk kalbama ne apie šmeižimą, o epitetus, kurie menininko smegeninėje atrodo tinkami tam asmeniui apibūdinti. Ar žurnalistas yra menininkas? Bet ir čia, regis, trys teismo sprendimai Lietuvoje teigia, kad, liaudiškai tariant, politikas turi turėti storesnę odą. Egzistuoja ir   Europos žmogaus teisių teismo sprendimas pripažįstantis  tam tikras pateisinamas hiperbolizacijas leidžiamas ir žurnalistui.

Mano supratimu, išskyrus įstatymu numatytus atvejus, ribas kalbos ar vaizdo naudojimui gali nustatyti tik  viešoji nuomonė, tradicijos, padorumo sampratos, bendruomenės nuostatos. Arba, kaip sakiau, užsigavęs gali  kreiptis privačia tvarka su reikalavimu kelti bylą už... ką? Už politinį humorą - farsą kaip kritikos įrankį? Taip, turime rimtą, skaudžią patyčių „kultūrą“. Aibės moksleivių, moterų, vyrų,  kenčia nuo jų.  Bet čia kalbu apie politinį humorą -farsą ir  subjektyvią netobulų įstatymų traktuotę. Galinčią  labai greitai pavirsti politinio  priešininko burnos užčiaupimu.  Net ir aiškūs įstatymai, tie, apie neapykantos kurstymą, rasizmą, pavyzdžiui, retai kam pritaikomi.  Net ir teisė į viešus susirinkimus įtvirtinta Konstitucijoje, apeinama kai kurių savivaldybių biurokratų  „pagal skonį“.  Politinį ar dorovinį, kaip jie jį įsivaizduoja. Tai ką norėti iš laisvę subjektyvumui, tai yra politizavimui ir politiniam užsakymui galimybes sudarančių įstatymų?

Kas glūdi už sąvokos etika ir kada ji virsta kritikos užčiaupimu? Pavyzdžiui, koks paradoksas, TV3 dirbusi Rūta Janutienė buvo išmesta lauk ne už neetiškas  laidas, bet už žurnalistinės etikos nepažeidusią  laidą apie Lietuvos prezidentę. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija nusprendė, kad Rūta Janutienė žurnalistinės etikos nepažeidė. Kaip dabar elgsis TV3? Kaip elgsis Žurnalistų etikos inspektoriaus institucija? Turinti ginti visų pirma žurnalistą, o ne valdžią. Bet tokiam ginimui intelektualumo nepakanka. Čia būtina pilietinė drąsa kąsti rankai, finansuojančiai šią instituciją, tai yra nenusilenkti valdžios reikalavimams ją ginti nuo politinio humoro –farso kaip kritikos įrankio.

Šiuo metu Lietuvoje farsu kaip politikų kritikos įrankiu   viešoje erdvėje naudojasi tik keli drąsiais, ar kvailiais laikomi asmenis ir viena amžina humoro TV laida „Dviračio žinios“.  Prieš kurią, dėl pastarosios kūrėjų drąsos (!)  nublanksta visos kitos TV „humoro“ laidos. Lietuviško humoro supratimo  ribose, žinoma.  Ar šios laidos kūrėjams galima pritaikyti Žurnalisto etikos kodeksą? Juk humoro laida? O ar garsūs visuomenės veikėjai turi teisę į beribę bet kokia forma pajuoką iš valdžios institucijų atstovų? Juk kalbama ne apie šmeižtą, bet iš politiko veiklos ar kalbos kylantį jo paties apibūdinimą.

Kovoje su politiniu absurdu žurnalistas ar menininkas turi teisę pasirinkti kritikos formą - farsą, karikatūrą, siurealizmą taip pat ir  kalbėjime. Tačiau, mano įsitikinimu, negalima jokiais būdais viešai vadinti bet ką, bet kaip nepateikiant rimto, pagrįsto  konteksto.

Bet kuriuo atveju, aišku viena: ne valdžiai įstatymais spręsti, kuri kritikos forma leidžiama, o kuri ne. Kokia skaudi ta kritikos forma bebūtų.

 

 

 

 

 


Publikuoti komentarą

Komentarai

Šiame puslapyje komentarų dar nėra.

 
Archyvas
© Arkadijus Vinokuras, 2011 - 2019 | www.vinokuras.lt | Web Sprendimas: ATO.lt design