Bet kodėl Seimo pirmininkė prakalbo tik dabar? Ne savo noru, regis, nes neprisipažįsta, bet ir nepaneigia. O kodėl turėtų? Juk per tuos jos valdymo metus pozicija ir opozicija atrado prezidentėje sielos draugą. Tas draugas simbolizuoja begalinį norą valdyti. Bet kokia kaina. Todėl ir ploja politikai prezidentei nesvarbu už ką. Meilė abipusė ir vos ne prancūziška. Juk mūsų politikų nostalgija autoritarizmui užprogramuota jų psichologijoje.

Amoralumas, bestuburiškumas, konformizmas – visa tai yra kilę iš atsakomybės už savo veiksmus trukumo. Kad D. Grybauskaitės diktuotos žaidimo taisyklės buvo suprastos ir joms pritarta, patvirtina ir ši citata: „(...) yra valstybės užvaldymas ir mes einam ne demokratiniu keliu, o Lukašenkos keliu, autoritariniu keliu. Kada po vieną pasikviečia ir intrigas kuria, man sako ant Kubiliaus, Kubiliui ant manęs, trečiam dar ant kažko tai, supjudo tarpusavy“.

Šis pasisakymas rodo ne tik akivaizdžią D. Grybauskaitės nepagarbą demokratinėms žaidimo taisyklėms, bet ir Seimo pirmininkės susitaikymą su tuo, trunkantį trejus metus. Tokia padėtis, dviprasmiškumas, siuntė ir siunčia signalus tai visuomenės daliai, kuri mazochistiškai trokšta autoritarinės valdžios.

Paraštiniai judėjimai ir „partijos“ kaip tik šioje dirvoje ir buvo išugdytos. Joms nebuvo pasakyta NE tą pačią akimirką, kai buvo akiplėšiškai atsisakyta vykdyti teismų sprendimus ir už tai niekas neliko nubaustas. Iki šios dienos.

Šį pavojinga valstybės demokratijos raidai žaidimą žaidžia D. Grybauskaitė. Pasikartosiu: visa tai žinojo ir suprato valdančiosios koalicijos vadovai bei opozicija. Jeigu yra taip, kaip galimai įraše teigia I. Degutienė, ar neturėtų D. Grybauskaitės antidemokratinį (ir gal net antikonstitucinį) elgesį vertinti naujasis Seimas? Juk akivaizdu ir jau dokumentuota, kad prezidentė naudojasi „telefonine teise“. Tokiu atveju tai galima įvardinti politine korupcija.

Kaip tai pasireiškia konkrečiai? Pasižiūrėti tereikia į Seimo Užsienio reikalų komiteto poziciją D. Grybauskaitės (ne)užsienio politikos politikoje. Išskyrus kelis komiteto pirmininko kritiškus pasisakymus prezidentės adresu jai flirtuojant su A. Lukašenka - spengianti tyla.

Tai kam mums reikalingas Seimo Užsienio reikalų komitetas? Kokia jo užduotis tokiomis „tylinčio Seimo“ sąlygomis? Lyg ir Seimas kontroliuoja valstybines institucijas ir jų vadovus. Ypač kai vienas jų nuolat nukrypsta nuo bendru sutarimu numatytų užsienio politikos gairių. Jeigu reikalinga nauja Lietuvos užsienio politika, tai keitimas tikrai ir jokių būdų nėra vieno atskiro žmogaus ar institucijos reikalas.

Kuri rinkimuose dalyvaujanti politinė partija sureagavo į pastarąją žinią? Net pagalvojus du kartus, atsakymas – nė viena. Rinkimai užgožė, susiaurino politikų žvilgsnį, nukreipė jį nuo „einamųjų“ valstybės reikalų. Net ir nuo VRK komisijos bejėgiškumas bausti už eilinius ir akivaizdžius šiurkščius rinkėjų papirkinėjimus. Sakoma, kad viskas savo vietoje, viskas tvarkinga.

Tai kam VRK skelbti naujus rinkimus Zarasų - Visagino rinkiminėje apygardoje? Gal tam, kad nereikėtų šito daryti Vilniaus ir Šalčininkų rinkiminėje apygardoje? Todėl sulaukti kažkokių pasipiktinimų dėl konstitucinės erozijos aukščiausių Lietuvos vadovų aplinkoje neverta nei dabar, nei, deja, ir po rinkimų. Mat reikės vėl tartis dėl vietos po saule, anot I. Degutienės, su „ne demokratiniu, o Lukašenkos“, autoritariniu keliu plačiais žingsniais žingsniuojančią Lietuvos „valdove“.

Liūdnai juokinga situacija, ar ne taip? Vidury demokratinės Lietuvos lyg iš praeities išnirusi sovietinė brežniavinė dvasia žingsniuoja laisvai. O mes ką? Nieko. Gal kreiptis į kino režisierių Emirą Kosturicą su prašymu sukurti kokią absurdo komediją? Nors kurti čia nieko nereikės. Lietuviškosios politinės tikrovės neaplenksi.

Publikuota lrytas.lt

Publikuota kaunozinios.lt