Susisiekite su manimi: arkadijus@vinokuras.lt
Arkadijus Vinokuras
Arkadijus Vinokuras - Užrašas
Blogas » ”Jis nori mylėtis, aš nenoriu”: problema - politinė

”Jis nori mylėtis, aš nenoriu”: problema - politinė

Paskelbta 2011 gruodžio mėn. 12 d. | 3 koment.

Žymės: , , , ,

”Ar Jums niekada nekilo mintis pasakyti savo partnerei  ar partneriui ”Aš nenoriu mylėtis“?  Arba nutraukti lytinį aktą, nes praeina noras? Ar nekyla mintis, kad sutinki mylėtis tik todėl, kad antra pusė šito nori ir su tuo sutinki, nes  nenori jo įskaudinti? Man taip atsitiko. Nusprendžiau nesiaukoti. Ar aš teisingai elgiuosi?“. Šis ir sekantys  skaitytojos klausimai ne šiaip buitiniai. Jie -  aktualūs platesniame, politiniame, socialiniame-kultūriniame  kontekste.

Klausimai atspindi šiandienos vyrų ir moterų tarpusavio santykių kontekstą. Politinį kontekste taip pat. Liberalizmas, individualizmas ir feminizmas versus  judėjišką -  katalikišką konservatizmą.  Žinant ir teisinį kontekstą apibrėžiantį seksualinės prievartos sąvoką. (Straipsnyje neliečiu seksualinės prievartos aspekto.).  Liberalizmas kalba apie individo teisę į laisvą apsisprendimą ir asmeninę atsakomybę. Feminizmas pabrėžia  moters teisę į savo kūną.  Šiuo atveju katalikiškas bažnytinis konservatizmas su dogmatišku, patriarchaliniu bei autoritariniu  požiūriu į vyro ir moters santykius teigia vyro viršenybę virš moters ir ypač jos pareigą patenkinti vyrą šeimos labui.  Keista pozicija, žinant, kad, anot  krikščionių katalikų, visi esame prieš Dievą lygūs. Jeigu taip, tai kodėl kunigu ar vyskupu  negali būti moteris? Čia tarp kitko.

Mes esame išugdyti judėjiškoje- krikščioniškoje dvasioje. Ypač ši dvasia įtakoja ir formuoja vyro ir moters santykius. Seksualinius taip pat. Bet ar tik?   Ką sako mūsų biologija reikalaujanti žmonijos giminės pratęsimo?  Patino ir patelės santykių išsaugojimas bet kokia kaina? Juk nei viena moteris nenori gimdyti nesaugiose santykiuose, jeigu jau kalbant nuoširdžiai. Su vyrais kiek kitaip. Poligamija  arba bent poligamiški  (meilužės) santykiai vyrų tarpe nėra labai jau  smerktini arba kritikuojami. Spermos ištekliai milijardiniai, taip sakant. Ir, kaip žinoma liaudyje,“ moteris visada gali, bet ne visuomet nori. Vyras visuomet nori, bet ne visada gali“. Todėl naudojasi proga.

 

Taigi, ar santuokoje lytiniai santykiai prieš savo norą yra peiktinas, būtinas ar  normalus reiškinys? Faktas tas, kad  apie tai nekalbama, pasiliekama sau. Nors kontekstas turi politines, religines, biologines sąsajas. Ir visa tai atsispindi ar turėtų atsispindėti mergaitės ir berniuko auklėjime ir švietime. Katalikų bažnyčios baimė  liberaliam seksualiniam švietimui man nesuprantama. Juk balansuotas, be gąsdinimo, be kaltės jausmo, liberalus   seksualinis švietimas kaip tik paruošia vyrus ir moteris  savęs bei  vienas kito supratimui, lygiateisiškumui, tai yra tampresniems, atsakingesniems  santykiams ateityje.

Pakalbėkime apie vyrą. Ar pasitaiko, kad vyras mylisi prieš savo norą? Prisipažinti vyrui, kad nenori mylėtis reikia drąsos. Juk vyrui svarbu sugebėti mylėtis, nes jo savęs kaip vyro supratimas, jo įvaizdis,  remiasi tuo gebėjimu. Nepamirštant savo vyro vaidmens kaip  supermeno, stovinčio virš moters ir gulinčio ant moters. Kurį papildo „nuolatinių  laimingų santykių“ propaganda ar primityvūs pornografiniai filmai. Todėl, pavyzdžiui,  pastovios  ar atsitiktinės partnerės atsisakymas mylėtis, ar lytinio akto nutraukimas muša jam žemiau juostos ir per jo savigarbą bei pasitikėjimą savimi.

Tokiame kontekste vyras nenori prisipažinti, kad dėl pervargimo, blogų santykių, netinkamos moters higienos, ar, galiausiai,  baimindamasis  nesuvaldyti per ankstyvos ejakuliacijos (apie 28 procentai vyrų baigia lytinį aktą nuo  30 sekundžių iki 2 minučių), jis vis viena yra priverstas atlikti pareigą. Prisipažinus, kad ir jis gali nenorėti, jo pasaulis griūna. Pasekmės asmeniniame ir viešame gyvenime akivaizdžios. Todėl dažnai vyras net sau nenori pripažinti, kad nenori mylėtis. Neretai tas nenoras ar nesugebėjimas virsta kaltinimu savo antrai pusei, kraštutiniu atveju – smurtu prieš moterį.  Ypač padėtis tampa problemiška  vyresnio amžiaus vyrams, kai, susirgimo prostatos vėžiu prevencijos sumetimais, gydytojas pataria „mylėkis kuo dažniau, o jeigu žmona nenori, eik pas kaimynę“. Kaip sergantis vyras arba ligos baimės kamuojamas vyras atliks savo pareigą su džiaugsmu? Vyro psichologinė būsena lieka įtempta, juolab, kad  save gerbiantis vyras savo antros pusės  jokiais būdais nenori spausti, reikalauti mylėtis su juo „gydytojui prirašius“.  

Moters padėtis išties nepavydėtina. Pasak religijų, tai jos pečius slegią atsakomybė už šeimą, už šeimos pilnavertiškumą, už vyro ir savo stereotipų įgyvendinimą. Taip pat biologiniai instinktai lyg ir pateisina tokią poziciją.  Nesėkmę santykiuose ji dažniausiai prisiima sau, todėl nestebina kraštutiniai sprendimai vedantys iki savižudybės. Taigi, ir moteris turi savo vaidmenį, kurį  visais būdais bando įgyvendinti ir nuo jo nenukrypti. Tokios mintys, kaip antai „nenoriu mylėtis, bet reikia“ pradžioje lengva ranka nustumiamos šalin, o vėliau, jeigu nesikalbama su savo antra puse siekiant suvokti stereotipus arba  nebandant jų atsisakyti, tampa ir jos, ir jos vyro, jų vaikų  ir viešų socialinių santykių problema.  Iki skyrybų. Nuo ko visai pagrįstai  ir nori mus apsaugoti religija ir psichologai. Tačiau katalikų bažnyčios  ir jai pataikaujančių politikų brukama šeimos koncepcija nuo skyrybų neapsaugos.  Pradedama ne nuo to psichologinio ir politinio galo, taip sakant.

 

Kai kurios moterys mano,  kad savo mylimą vyrą ir vaikų tėvą šalia savęs išsaugoti visą gyvenimą gali tik itin išmintingos moterys. Anot jų filosofijos, išmintinga moteris puikiai išmano vyro fiziologiją ir psichologiją, todėl daro viską, kad vyras šeimoje jaustųsi gerai. Kas tas viskas? Ar kalbama apie nuolatinį visapusišką, tai yra ir lytinį patenkinimą bet kada jam užsigeidus?  Šios moterys nedvejodamos atsako taip! Anot jų, vyrai palieka kvailas moteris. Išmintinga moteris be rimtos priežasties neatsisakys mylėtis, nes jos tikslas yra vienas: bendras šeimos interesas.  

Tokiai nuostatai patvirtinti visų pirma reikalingos  trys būtinos prielaidos: abipusė meilė, abipusis supratimas ir chemija. Kitaip tariant, vien tik meilės nepakanka, reikalinga drąsa ir kalbėtis, ir išklausyti. Reikalinga neprarasti pastovios fizinės traukos vienas kitam. Antraip lytinis aktas taps kančia vienai iš pusių. Kokį vaidmenį tokiu atveju vaidina vyro ar moters egoizmas arba, politiškai šnekant, žmogaus teisės, moterų ir vyrų lygios teisės, religinės nuostatos, biologija? Kokią strategiją pasirinkti? Ar reikia sau pripažinti, kad myliesi ne iš noro, bet iš baimės prarasti partnerį, sugriauti šeimą? Vienas kitas kartas, kaip sakiau, vardan šventos ramybės pačiam ar pačiai nenorint, lyg ir patartinas, bet nuolat pasikartojantis?  Blogiausias patarimas būtų apsimesti, kad problemos nėra. Tačiau, asmeniniuose santykiuose, kaip ir politikoje, tabu sukelia daugiau problemų nei naudos. Baimė atviram pokalbiui  tarp suaugusių, laisvų nuo infantilizmo  žmonių nėra teisingumo siekianti patarėja. Todėl mano atsakymas klausiančiajai moteriai yra - atviras pasikalbėjimas leidžiantis  susivokti, kad lytiniai ar politiniai, religiniai, kultūriniai stereotipai formuoja nepilnaverčius savęs suvokimo vaidmenis bei  nuolatinį, santykius naikinantį   neįtikimo  jausmą. Mes nesame robotai, todėl pasiaukojimas lovoje  negali tapti  beribis.


Publikuoti komentarą

Komentarai

  • Trumpai ir aiskiai, vyras nepatenkina moters ir viskas. Nemoka suzadinti aistros, nes jam rupi tik jis pats. Tai viena is priezasciu, kodel moterys nenori myletis.

    Publikavo Julia, 2013 rugsėjo mėn. 28 d. 08:24 (prieš 6 metus)

  • As esu gejus noriu tureti vaikina noriu buti su ja visa amziu mileti ja nemeloti buti kai su mergina mano.numeris 867601369TELE2

    Publikavo tadas, 2013 rugpjūčio mėn. 11 d. 00:24 (prieš 6 metus)

  • gaila, kad praleistas arntas Dievo įsakymas 4 Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, čia, žemėje, ir vandenyse po žeme. Nesilenksi jiems ir negarbinsi jų, nes aš, VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydulingas[i1] Dievas, skiriantis bausmę vaikams už tėvų kaltę iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų. ST Išėjimo knyga 20,4

    Publikavo Janardhan, 2013 liepos mėn. 12 d. 10:43 (prieš 6 metus)

 
Archyvas
© Arkadijus Vinokuras, 2011 - 2019 | www.vinokuras.lt | Web Sprendimas: ATO.lt design