Susisiekite su manimi: arkadijus@vinokuras.lt
Arkadijus Vinokuras
Arkadijus Vinokuras - Užrašas
Blogas » Keturios mus, lietuvius, kankinančios istorinės gėdos

Keturios mus, lietuvius, kankinančios istorinės gėdos

Paskelbta 2020 birželio mėn. 22 d. | 0 koment.

Žymės: , , , ,

Istorija formuoja šiandienos ir ateities kartų kolektyvinę patirtį bei kolektyvinį mentalitetą. Bėgimas nuo nemalonių istorijos faktų suvokiamų gėdingais, siekis juos atmesti arba pateisinti, veda į psichologinį, kultūrinį bei politinį aklagatvį. Šiandien lietuvius kankina keturios istorinės gėdos. Tai prieškario Lietuvos degradavusios A. Smetonos vyriausybės bejėgiškumas, pirmoji sovietų okupacija, Holokaustas, antroji sovietų okupacija.

Pirma lietuvių istorinė gėda. Antano Smetonos valdymas, 1939-1940 metų periodas. Lietuvos valstybės krachas prasidėjo 1926 metais tautininkams įvykdžius perversmą. Pilietinė visuomenė kartu su demokratija kuriai būdinga politine opozicija Seime, buvo palaidoti tik gimus. Galima kiek nori gilintis į kiekvieno to meto politinio veikėjo neigiamas ir teigiamas puses, jo politinių sprendimų prielaidas, žvelgti į to meto pasaulio geopolitinius procesus. Galima ir vardan pasiteisinimo bei bet kokios kvailystės arba nusikaltimo tautai ir žmoniškumui pateisinimo naudoti argumentą „mes negalime spręsti apie to meto įvykius iš mūsų laikų žinojimo bokšto“.

Tačiau be kovos Klaipėdos perdavimas naciams 1939 metų kovo 23 dieną, tais pačiais metais sutikimas įsileisti į Lietuvą 20 000 sovietų karių ir galiausiai be jokio pasipriešinimo sovietams 1940 metų birželio mėnesio 15 dieną atiduoti Lietuvą – šie įvykiai šiandienos Lietuvos visuomenėje vienareikšmiškai traktuojami gėdingais. Net ir tuometinė visuomenė suvokė nepasipriešinimą sovietams kaip gėdingą bei prezidento A. Smetonos pabėgimą vertino neigiamai. (Šioje vietoje būtina pabrėžti, kad Tarptautinės teisės požiūriu sutikimas išgautas jėga nėra teisėtas, yra niekinis, nekeičia agresijos, Lietuvos okupacijos fakto.).

Bet gera dalis lietuvių visuose visuomenės sluoksniuose neigdami šias patirtas istorines gėdas, šiandien reikalauja pagerbti A. Smetoną paminklu. Deja, tokių pagarbos ženklų kaip antai atminimo lentos ir paminklai išdavikams, sovietų ir nacių kolaborantams, žydų žudikams net ir planai paminklui Vilniuje diktatoriui, Lietuvoje nestinga. Ar nėra Lietuvoje neabejotinų didvyrių ir didmoterių, kuriems rodoma pagrįsta ir tikra pagarba atpirktų pasityčiojimą iš pagarbos? Įdomu, kaip bus aiškinama mokiniams, kodėl paminklu rodoma pagarba žmogui išdavusiam ir demokratiją, ir Lietuvą?

Antra lietuvių istorinė gėda. Pirmoji sovietų okupacija 1940 metų birželio mėn. 15 diena -1941 birželio 22 diena. Pabėgus A. Smetonai, sovietų kariuomenė peržengė Lietuvos sieną. Nei Lietuvos vyriausybė, nei karininkija nemėgino ginti valstybės. Paskutinis Lietuvos premjeras A. Merkys nurodė Lietuvos kariuomenės vadams pasitikti sovietinę armiją, tarėsi su jos vadovybe dėl dalinių dislokavimo Lietuvos teritorijoje. Generolas Stasys Raštikis tapo atsakingu už Lietuvos kariuomenės integraciją į sovietų kariuomenę. Sovietams buvo išduoti du svarbūs Lietuvos pareigūnai: vidaus reikalų ministras Kazys Skučas ir Valstybės saugumo departamento vadovas Augustinas Povilaitis. Abu jie vėliau Maksvoje sušaudomi. Aptariamų istorinių gėdų ir jų atmetimo arba pateisinimo kontekste nestebina Konstitucinio Teismo pirmininko D. Žalimo šio įvykio traktuotė. Anot jo, Lietuvos pareigūnų perdavimas sovietams kelia daug didesnę gėdą nei atidavimas sovietams valstybės be jokio pasipriešinimo (sic!). Juk ši konkreti tragiška detalė tėra viso to meto politinio elito degradavimo išdava.

Reikšdamas A. Merkio vyriausybės valią, Lietuvos krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas div. generolas Vincas Vitkauskas įsakyme nr. 56 kelia Lietuvos kariuomenei reikalavimą: „Reikalauju iš visų karių ramybės, tvarkos, darbo ir gražaus santykiavimo su SSSR kariais“. Kitas įsakymas nr. 107, kurį birželio 15 d. paskelbė div. generolas V. Vitkauskas ir kariuomenės štabo viršininkas generolas Stasys Pundzevičius įsako visų armijos divizijų vadams ir šauliams „priimti draugiškiausią TSRS armiją“. Laikinai einantis Lietuvos prezidento pareigas premjeras A. Merkys savo birželio 16 d. kalboje dar kartą pabrėžė, kad naujieji Raudonosios armijos daliniai „atėjo kaip draugiška sąjungininkų armija tik siekdama didesnio pačios Lietuvos ir Sovietų Sąjungos saugumo“. Užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys rekomendavo vyriausybei sudaryti įspūdį, kad TSRS reikalavimai nėra ultimatumas, o tik saugumo pageidavimai. Vyriausybės pareiškimai, esą TSRS kariuomenė įvesta į Lietuvą jos saugumo sumetimais, klaidino tautą ir pasaulio visuomenę, padėjo sudaryti okupacijos teisėtumo regimybę. Pagaliau A. Merkio paskirtas Lietuvos prezidentu Justas Paleckis kartu su savo bendrais išbilda į Maskvą tikslu nuolankiai patvirtinti „draugiškų tautų sąjungą“. Prasidėjo trėmimai į Sibirą, turto konfiskavimas, žemės dalijimas jos neturintiems. Ir tuojau nori - nenori iškyla nemalonus faktas: anot Holokausto Lietuvoje eksperto, vokiečių istoriko Christoph Dickmanno, sovietų vyriausybei paskelbus apie žemės dalijimą, su prašymu gauti žemės kreipėsi apie 200 000 lietuvių. Jie puikiai žinojo, kad žemė svetima, kad ji priklausė jų labiau pasiturinčiam kaimynui. (Ch. Dickmann ir R. Vanagaitė: „Kaip tai atsitiko“. 2020, Vilnius). Nereikia stebėtis, iš kur atsirado tiek norinčių gvieštis ir nužudytų žydų turtą.

Trečia lietuvių istorinė gėda - Holokaustas. Tai metas, kai Dekalogas nustojo egzistuoti. Tačiau gėda niekur nedingo, vis gi lietuviai yra krikščionis. Bet savų lietuvių politikų išdavystė buvo tiek gėdinga, kad to meto Lietuvos politikai nesvarbu antisemitai ar ne, dėjo visas pastangas nukreipti susikaupusi žmonių pyktį prieš lietuvių bendrapiliečius žydus. Kartu su didelį politinį svorį Lietuvoje turėjusiu Kaziu Škirpa – Lietuvos aktyvistų fronto vadu, buvo paskelbtas kreipimasis atšaukti žydams dar kunigaikščio Vytauto Didžiojo suteiktas svetingumo teises ir reikalaujama varyti juos lauk visus iki vieno. ( „Lietuvai išlaisvinti nurodymai“.1941 kovo 24 d. Berlynas). Prie antisemitinės LAF programos teksto dirbo garsūs Lietuvos intelektualai ir diplomatai, kaip antai A. Maceina, diplomatas Stasys Lozoraitis. Pastarasis rašė: „1941 m. gegužės 10 d. „Žydiškas atsišaukimas tegul sau eina. Jeigu po to, kai 3 milij. lietuvių užrakino į kalėjimą, nukentės ir kiek nekaltų žydų, žemės drebėjimo nebus, pasaulis nesugrius.“ (LCVA f.668, a.1, v.734, l.199)

Štai Lietuvių aktyvistų fronto, propagandos komisijos pirmininko Bronio Railos rašinys „Už ką kovoja aktyvistai?“ (1941 m. pavasaris) vienareikšmiškai nurodo, kas kaltas dėl Lietuvos okupacijos. Tai – žydai: „Okupantai per savo žydbernius primetė lietuvių tautai komunistinę arba vadinamąją tarybinę santvarką“. Taip buvo pagamintas ir iki šios mielos dienos vyraujantis bei eskaluojamas mitas apie neva žydų kaltę išduodant Lietuvą, kai tuo tarpu tikra ir kraupi lietuvių politinio elito išdavystė, Lietuvos vyriausybės, jos generolų nurodymai „su gėlėmis sutikti“ sovietus ir jų armiją patogiai nugulė užmarštyje. Kažkas juk turi atpirkti gėdą, kai pats neturi jokios pilietinės ir politinės valios tai padaryti. LAF kvietimas varyti žydus iš Lietuvos prasidėjo ir baigėsi veik visišku Lietuvos žydų sunaikinimu.

                                                                                      Tęsinys delfi.lt


Publikuoti komentarą

Komentarai

Šiame puslapyje komentarų dar nėra.

 
Archyvas
© Arkadijus Vinokuras, 2011 - 2020 | www.vinokuras.lt | Web Sprendimas: ATO.lt design