Susisiekite su manimi: arkadijus@vinokuras.lt
Arkadijus Vinokuras
Arkadijus Vinokuras - Užrašas
Blogas » Kultūros perlai – provincijoje

Kultūros perlai – provincijoje

Paskelbta 2013 sausio mėn. 30 d. | 1 koment.

Žymės: , , , ,

Izabelė Ūsienė - kairėje

druskininkų naujienos

Šis rašinys - ne apie politinius įvykius. Apie juos pastoviai rašant, ištinka kultūros badas. Taigi iš vilnietiško stiklo kalno regint, visa ko pradžia ir pabaiga – kultūros taip pat, yra tik Vilniuje. Tokia mintis gali kilti, kai leidi save užgožti tviskančiais TV šou ir vienadienėmis „žvaigždėmis“.

Bet Lietuvos provincijoje, visai netyčiomis, sutiksi plačiajai visuomenei niekam nežinomų arba ribotam žmonių ratui žinomų tikrų kultūros žvaigždžių, sugebančių apšviesti provincinę kasdienybę. Apšviečia taip skaisčiai ir ilgai, kad Lietuvos kultūra išliktų ir gyva, ir atitektų nerašytu testamentu kitoms kartoms.

Prieš kelias dienas užsukau į Druskininkų viešąją biblioteką ir netyčia patekau į 2012 metų geriausiai knygai rinkti skirtų knygų apžvalgą. Kambarėlyje buvau tik vienas vyras tarp pagyvenusių moterų, tikrąja šio žodžio prasme, skleidžiančių dvasingumą, meilę literatūrai. Dviejų knygų autorius pristatė pensinio amžiaus moteris. Jos kalbėjimas mane pritrenkė.

Tai buvo kalbėjimas žmogaus puikiai susipažinusio su literatūros analize, klasikine ir šiuolaikine literatūra, Lietuvos bei užsienio rašytojais, jų kūriniais. Jais besiremdama, moteris jautriai dėliojo svarbiausius pristatomų knygų turinio akcentus, laisvai paliesdama literatūros istorijos, politinės Europos ir Lietuvos istorijos įvykius, reikalingus išskirti vienai ar kitai minčiai.

Pagalvojau, koks bekraščiai nykus mūsų politikų Seime kalbėjimas, tos kalbos skurdumas! Atsidaviau tuojau pat pranešėjos kalbėjimui be atodairos. Knygos, kurios ir šiaip jau stovi eilėje turimų perskaityti knygų sąraše – Alvydo Šlepiko „Mano vardas - Marytė“ ir Tautvydos Marcinkevičiūtės poezija, tuojau pasislinko į pirmas eilės vietas.

Šie autoriai ir buvo pristatomi. Mažame Druskininkų bibliotekos sausakimšame kambarėlyje aukščiausio europinio lygio lietuvių literatūros kūrinių pristatymas – tikras perlas. Tai kas gi ši moteris, šis žmogus, sugebėjęs pastoviai kažkur beskubantį praeivį suklusti, prisėsti ir žavėtis?

Tai buvusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja - ekspertė Izabelė Ūsienė. O dabar – pensininkė. Trumpai drūtai: tokie žmonės pensininkais, ar buvusiais mokytojais, tapti neturėtų. Todėl linkiu Izabelei Ūsienei nesitraukti iš viešo gyvenimo. Be jos „provincijoje“ taptų ir šalčiau, ir nykiau.

Tuo mano ekskursas po Lietuvos provinciją nesibaigė. Buvau pakviestas į Radviliškio progimnazijos konferenciją, skirtą Holokausto atminimo dienai Europoje paminėti. Renginį organizavo Tarptautinės nacių ir sovietinių okupacinių režimų nusikaltimams tirti komisija.

Mokinių konferenciją jau trečius metus kuruoja Radviliškio Vaižganto progimnazijos mokyklos direktoriaus pavaduotoja Rita Juškevičienė. Sausio 21–28 dienomis Lietuvos mokyklose, kuriose veikia Tolerancijos ugdymo centrai, vyko renginiai, skirti Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai. Tokių Tolerancijos centrų visoje Lietuvoje, pasirodo, yra 89. Radviliškyje dalyvavo 150 atstovų iš 15 Lietuvos mokyklų.

Nuo 2002 metų švietimo programas šia tema ir Tolerancijos centrus kuruoja pastoviai kritikuojama ir kairės, ir dešinės, ir kai kurių žydų organizacijų bei veikėjų jau minėtos valstybinės Komisijos sekretoriatas. Kiek žmonių paskirta šiai veiklai? Du. Nesu liaupsių valstybinėms institucijoms šalininkas, bet šiam tikslui dirba viršvalandžius tik du atsidavę žmonės: sekretoriato direktorius Ronaldas Račinskas ir jo pavaduotoja, švietimo programų koordinatorė Ingrida Vilkienė. 

Lietuvoje vykstant renginiui skirtam Holokaustui paminėti, nei vienam mūsų šalies aukščiausiam politikui nekilo mintis pasisakyti šia atminimo tema. Bala nematė. Tai su kaupu atsvėrė paauglių nuoširdumas ir mokytojų atsidavimas miestuose, miesteliuose, kaimuose.

Mokytojams, pavaduotojams atsakingiems už neformalų ugdymą, direktoriams niekas nemoka už praleistas su mokiniais valandų valandas ruošiant menines inscenizacijas, kuriose mokiniai teatro pagalba susitapatina su jų brutaliai išrautais iš gyvenimo bendraamžiais. Vien tik todėl, kad pastarieji, jų nelaimei, buvo žydų kilmės. Akcentuojama ne tik nužudytųjų kilmė, bet ir tai, kad jų bendraamžiai buvo Lietuvos piliečiai.

Šis suvokimas yra esminis ir būtinas siekiant Holokausto tragediją paversti visų lietuvių ir visos Lietuvos tragedija. O ne kažkokios atskiros grupelės žmonių nieko bendro neturinčių su Lietuvos istorija ir Lietuva. Taip bent galima suprasti skaitant istoriko Tomo Baranausko sudėliotus svarbiausius Lietuvos istorinius įvykius, kuriuose apie Holokaustą net neužsimenama. Matyt, taip skatinamas „jie ir mes“ mentalitetas. Kokiu tikslu?

Ką gi, karts nuo karto, ne pro šalį ir vilniečiams žurnalistams nusitrenkti visai netoli, į Lietuvos provinciją, kurios, bent man, provincija kaip ir nebesinori vadinti. Paliečiau tik mažytę dalelę aktyvios kultūros ir kultūros pranašų, jos atsidavusių skleidėjų Lietuvos miesteliuose ir kaimuose.

Galima, žinoma, pasijuokti, „žurnalistui staiga atsivėrė akys“, bet geriau vėliau, nei niekada. Ši patirtis eilinį kartą primena, kad nėra Lietuvoje taip juoda, kaip mes, didžiųjų miestų žurnalistai ar apžvalgininkai, įpratę matyti. Pasiilgai kultūros perlų? Važiuok į „provinciją“!


Publikuota kaunožinios.lt

Publikuotas lrytas.lt


Publikuoti komentarą

Komentarai

  • I hope you would have enjoyed your visit to Thailand. I haven't visietd Thailand yet and would like you to post some pics of your visit.

    Publikavo Hope, 2013 liepos mėn. 12 d. 02:16 (prieš 6 metus)

 
Archyvas
© Arkadijus Vinokuras, 2011 - 2019 | www.vinokuras.lt | Web Sprendimas: ATO.lt design