Susisiekite su manimi: arkadijus@vinokuras.lt
Arkadijus Vinokuras
Arkadijus Vinokuras - Užrašas
Blogas » Mintys po spektaklio „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“.

Mintys po spektaklio „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“.

Paskelbta 2012 spalio mėn. 7 d. | 0 koment.

Žymės: , , , , , , , , , ,

„Kad tik man taip neatsitiktų, Viešpatie!“

Tokia mintis kilo po spektaklio “Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją” peržiūros. Nesuklysčiau, pateikęs ir kitą pavadinimą: „Viešpatie, už ką Tu mus tokiais sukūrei?“. Arba „Odė krikščionybei per Froidą“. Erezijos? Patyčių? Ten nebuvo nei kvapo. Tuo amoraliau rodosi politikierių  ir kitų „krikščionių“ skatinimas tamsuolių, fanatikų, protestuoti prieš...ką? Juk jie nematė  spektaklio, dėl Dievo meilės!

Nesigilinsiu į kai kurių režisūrinių sprendimų trūkumus. Kodėl? Todėl, kad spektaklis, jo forma, aktorinis pateikimas, simbolizmas yra drąsaus žmogaus, drąsių aktorių kūrinys. Spektaklis išties atlieką funkciją, kurią E. Fišeris apibrėžia taip: "Pūvančioje visuomenėje teisingumo siekiantis menas taip pat turi atspindėt tos visuomenės dūlėjimą. Ir jeigu menas nenori sunaikinti ištikimybę savo socialiniai funkcijai, tai menas ne tik turi parodyti pasaulį kaip kintamą, bet ir padėti jį keisti".

Įdomus aktorių pateikimas. Pastebėsiu, jog du spektaklyje vaidinantys aktoriai  greičiau čia buvo statistai, savo nevaidybiniais veiksmais sugebantys sukurti intymumą tarpusavyje ir savęs bei žiūrovo. Jie yra tos pinamos akivaizdžios minties, aiškios simbolinės pradžios, turinio ir pabaigos iliustracijos. Skausmingai nuoširdžios, dvokiančiai natūralistinės, sukrečiančiai intymios.  

Nuogas, kretančio senio kūnas vis išskiriantis išmatas, kurių niekaip negali sustabdyti genialus šiuolaikinis išradimas – pampersai, priverčia  skrandį žiaugčioti. Ypač, kai prieš tai buvai apsilankęs Visagino prie mirties slenksčio jau stovinčių, greičiau –gulinčių, senelių namuose. Tik įėjus, į šnerves trenkia šlapimo ir išmatų smarvė, vis dar  gyvo, bet jau irstančio žmogaus ir kūno tragedija. Manau, kad kiekvieno žiūrovo pirmoji mintis matant tą vaizdą buvo, – kad tik man taip neatsitiktų, Viešpatie!

funnydailydose.com

Ir šiuose žodžiuose „Kad tik man taip neatsitiktų, Viešpatie!“ glūdi visa spektaklio krikščioniškoji, humanistinė, froidiška esmė.

Istorija paprasta, žinoma ir matyta. Sūnus prižiūri seną, savo gamtinių poreikių nebekontroliuojantį tėvą. Tik sutvarkius, apiplovus raudantį, atsiprašinėjantį, save ir savo bei sau  gėdingą negalią skausmingai suvokiantį žmogų, jis tuojau pat vėl apsidirba ir taip – trys kartus. Įsivaizduokite save to sūnaus vietoje, (arba dukters). Tvaikas verčiantis vemti, tėvo rankos išsiterliojusios išmatomis, kurios sutepa ir sūnaus rankas, baltus baldus, grindis....  Tokiam vaizdui, kvapams, iščiulpiantis dvasines jėgas  pasikartojimas, muša ir išmuš iš psichologinių vėžių kiekvieną net ir turintį geriausią psichologinį pasiruošimą. Tik čia kalbama ne apie kiekvieną, bet, šiuo atveju,  apie sūnų. Pastoviai konfrontuojamą tėvo tragedija, kurios sustabdyti, nutraukti jis neturi galios.  Jis yra bejėgis. Bejėgis ir kenčiantis nuo bedugnio kaltės jausmo.

Net ir netikintis kartais sušunka Viešpatie, padėk man! Tai sakoma bejėgystės akimirką. Tačiau tam sūnaus bejėgystės jausmui galo nesimato, nes tėvas gyvas, gyvas, gyvas! Bejėgystės akimirką ar nepuoli šaukti savyje „Kad tu greičiau nudvėstum!“ ir tuojau prakeiki save už šiuos baisius žodžius? Ypač, kai Dievas, regis, stovi šalia.Visai abejingas.

O Jo sūnus, pasimokęs iš tėvo, viso pasirodymo metu nuo didžiulės drobės žiūri tiesiai tau į akis, lyg sakydamas „Aš viską matau“. Atleiskite, kam reikalingas kiaurai žmogaus, tavo sielą permatantis, bet  nebylus liudininkas? Velniop jį!  Apmėtykime jį granatomis! Tą infantilaus, savęs nekontroliuojamo  vaiko pyktį režisierius Romeo Castellucci vizualizavo 11 –kos vaikų, (suvaikėję Paskutinės vakarienės herojai?) mėtančių į Kristaus atvaizdą granatas  turinčias simbolizuoti totalų Kristaus, Dievo sūnaus,  sunaikinimą vaizdu. O apsidirbęs, išmatomis apsipilstęs tėvas (juk taip tikrai pasitaiko tarp  mūsų, nuo mūsų vis dar sveikųjų akių nuslėptų institucijose pacientų), sėdi dvokiančioje baltoje lovoje lyg koks Rūpintojėlis, lyg siurealisto menininko Šarūno Saukos atgimęs herojus pūvantis gyvas. Lėtai pakilęs nuo lovos, jis dingsta už Kristaus veido horizonto, kelią užmarštin rodydamas šlapimo ir atmatų pilstomu ant grindų keliu. Tai nuoroda mums visiems manantiems, kad nuo yrimo ar negražios mirties esami apsaugoti. Kas, kad sūnus suklumpa prie tėvo užpakalio, nuogo kūno jį plaudamas intymiausiose vietose, lyg kokia gyva Mikelandželo Pietà  ne juokui skirta parodija. O gal Albrechto Diurerio?

O kai bejėgystė, sumišusi su pykčių visagaliam Dievui tą svarbiausią gyvenimo ir mirties akimirką nerodančiam jokios galios, virsta srutomis bėgančiomis upeliais Kristaus veidu, kai Kristaus atvaizdą drasko, lyg jį būtų įmanoma sudraskyti,  pasirodo garsios karaliaus Dovydo ( Senasis Testamentas) psalmės nr. 23 kiek sukeisti žodžiai: „Tu (ne)būsi mano ganytojas“.   Taip pateikiamas ultimatus vienu metu priekaištas, abejonė ir susitaikymas su Dievu. Originale „Viešpats yra mano ganytojas“  tekstas skamba taip: „Viešpats yra mano ganytojas – aš nestokosiu. Jis paguldo mane žaliuojančiose ganyklose, veda mane prie tylių vandenų. Jis atgaivina mano sielą, veda mane teisumo takais dėl savo vardo. Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu pikto, nes Tu su manimi. Tavo lazda bei Tavo ramstis nuramina mane. Tu paruoši man stalą mano priešų akivaizdoje, aliejumi man patepi galvą, mano taurė sklidina. Tikrai, gerumas ir gailestingumas lydės mane per visas mano gyvenimo dienas. Aš gyvensiu Viešpaties namuose per amžius.“.

Savimi pasitikintis  žmogus nebijo prisipažinti abejojantis ir savimi, ir, jeigu ne fanatiškai tikintis, Dievu taip pat. Tokia yra žmogaus psichologinė tikrovė.  Tik fanatikai bando sau ir tuo pačiu aplinkai, net ir jėga įrodyti, neva jie niekada neklysta, niekada neabejoja. Nes jie paprasčiausiai bijo savęs, bijo savo atvaizdo veidrodyje. Tik todėl jie jaučiasi įsižeidę, įžeisti, niekaip nesuprasdami, kad tikrai tikinčiojo jausmų įžeisti neįmanoma, o  visagalio Dievo ginimas lyg ir sako, kad jis visai nevisagalis. Kuo ne erezija?

Pasibaigus spektakliui, plojau kartu su kitais. Dėkojau  Romeo Castelucci ir jo aktoriams už  gilų humanizmą, atjautą, sąžiningumą ir nuoširdumą.  Jeigu būčiau religingas, atgaučiau tikėjimą, sustiprinčiau jį. Ir prašyčiau likimo, kad man taip neatsitiktų. O gal tai neišvengiama?  Užbaigsiu šį apmąstymą mačiusio šį spektaklį Antverpeno vyskupo Johan Bonny žodžiais: „Kiti tikintieji ir netikintieji, ko gero, šį spektaklį interpretavo visiškai kitaip. Tikras menininkas visuomet užduoda klausimą, teisę surasti atsakymą palikdamas žiūrovui“.

 

Publikuota lrytas.lt

Publikuota kaunozinios.lt

Kitos mano recenzijos:

Ibelhauptaitės aukso fondas ar mėšlas?

Nuodėmingas  kalbėjimas apie nuodėmės užkalbėjimą

 


Publikuoti komentarą

Komentarai

Šiame puslapyje komentarų dar nėra.

 
Archyvas
© Arkadijus Vinokuras, 2011 - 2019 | www.vinokuras.lt | Web Sprendimas: ATO.lt design