Susisiekite su manimi: arkadijus@vinokuras.lt
Arkadijus Vinokuras
Arkadijus Vinokuras - Užrašas
Blogas » Neįvykusio romano akimirka. Nieko bendro su Garliava, bet kiek nori su vasara.

Neįvykusio romano akimirka. Nieko bendro su Garliava, bet kiek nori su vasara.

Paskelbta 2012 gegužės mėn. 29 d. | 1 koment.

Žymės: , , , ,

Dalyvavau lryto TV laidoje "Negaliu tylėti". Ne, laida ne apie Garliavą. Apie... vasaros romanus.  Todėl padarysiu išimtį ir įdėsiu  vieną apsakymą iš mano knygos "Eroto glėbyje" į savo blogą.  Vasara tuoj tuoj... kiek galima su ta politika....


erotodidele

„Kvailys! Idiotas! Tokią moterį paleidau!“ – apšaukiu save jai dingstant už horizonto (tai yra už gatvės kampo kartu su visai neįdomiais praeiviais). Prakeikiau tą atsakomybės jausmą, tą racionalios minties persekiojimą, kurio neįmanoma atsikratyti nė sekundei. Kas man draudžia atsiduoti akimirkos impulsui? Tereikia tik prisipažinti sau, kad nors su savo antrąja puse ir viskas gerai, ji žavi, geidulinga, supratinga, kūrybinga ir puiki motina, bet vis tiek norisi naujovės, naujumo, šviežumo! Žodis „šviežias“ taip ir asocijuojasi su šviežia mėsa, daržovėmis, vaisiais... Nors kalbama apie Moterį iš didžiosios raidės! Jaučiuosi tapęs eiliniu primityvu, tuo, kuris kalba apie moterį kaip vien tik apie pasitenkinimo objektą, vienkartinę prekę. Pasižiūriu į parduotuvės vitriną. Mat bijau savo veido išraiškos. Tikriausiai liežuvis kaba iki kelių, akys išsprogusios, prakaitas žliaugia. Neduok Dieve, dar ir kiti pamatys ir viską supras.

 

Pirštais užbadys. Apšauks veidmainiu, paleistuviu, šeimos duobkasiu. Dėl visa ko mesteliu žvilgsnį tarp savo kojų. Nusiraminu. Nieko nesimato. O galėtų matytis! (Kiekvienas vyras šito norėtų.)

 

Gerai, o tada ką ji? Paklausė adreso. Tačiau žvelgė į mane kaip į savo gyvenimo svajonių išsipildymą. Nors, regis, lyg ir padori. Tiesa, ta „padorumo“ sąvoka šiais laikais prarado bet kokią tradicinę prasmę. Tiksliau, padoraus flirto tarp vyro ir moters, jiems turint įsipareigojimų kitai pusei, aspektas. Bet kurio moteriško žurnalo santykių ekspertai aiškina flirtą kaip santykių atnaujinimo būdą,  kaip sveiko gyvybingumo injekciją nusidėvėjusiems santykiams.

 

Ačiū jiems už tai. Net geriau pasijutau. Tą akimirką, jai kalbant, man kažką jai atsakant, mūsų akių vyzdžiai plėtėsi, tamsėjo, sodrėjo. Mūsų šnervės bandė įkvėpti vienas kito kvapą... Galiausiai nustojome šnekėti. Tiesiog stovėjome vienas prieš kitą kelių centimetrų atstumu. Mačiau jos vis greičiau besikilnojančią krūtinę, šaukiančią mano rankoms: „Liesk mane!“ Jos ranka, nuleista, gludo prie mano šlaunies, ją lietė. O gal taip nebuvo? Gal ji nieko tokio nedarė? Mano ranka taip pat gludo prie jos šlaunies, bet dabar jau nesu įsitikinęs, ar apie tai tik svajojau, ar taip buvo iš tiesų.  Degiau ta aistros liepsna, kurią kam nors bandant gesinti, liepsnočiau dar kaitriau ir vienintelis būdas mane gelbėti būtų mūsų begėdis susiliejimas, susipynimas, paverčiantis mus abu galinga jėga, suteikiančia tą galią, dėl kurios niekas pasaulyje mūsų neatplėštų vienas nuo kito.

 

Mačiau jos liežuvio galiuką, lėtai drėkinantį jos putlias lūpas. Buvau įsitikinęs, kad ten drėkinti nieko nereikia. Jaučiau jos šlaunų raumenis, stangrėjančius nuo įtampos. Žinojau, jaučiau, pagavau ją, visomis išgalėmis siekiančią sustabdyti savo syvų srovę, antraip baltos, beveik permatomos kelnės būtų sudrėkusios. O gal ji, taip spausdama, siekė išsiveržimo? Neliesdama savęs? Tai visiškai įmanoma. Moteriai – įmanoma. Vyrui – ne (nebent jam penkiolika metų arba, susipykęs su žmona, nesimylėjo porą metų).

 

Ji giliai alsavo. Ant jos kaktos spindėjo mažyčiai prakaito lašai. Nusišypsojo. Valiūkiškai. O gal kiek pasimetusi? Atidžiai pasižiūrėjo į mane, lyg laukdama iš manęs kažkokio paaiškinimo, pasiaiškinimo, nuraminimo.             

 

Nuraminimo? Pats buvau pasimetęs, prikaustytas prie asfalto. Pritrenktas. Staiga pajutau nesustabdomai artėjančią tiesos akimirką: arba hedonistinė palaima, arba beviltiška praraja, į kurią nugarmėjus, niekas nepaduos virvės.

 

Kapstysies pats melo šunkeliais, žemo lygio aktorystės vaidinimais, nevykusiais bandymais režisuoti tolesnę gyvenimo eigą ir svarbiausia – visomis nežemiškomis galiomis stengsies pamiršti, nuslėpti, ištrinti iš atminties jau nė su kuo nebepalyginamo susitikimo skonį. Kam man reikalinga tokia laimė? Nebent santykių ekspertai pradės aiškinti, kad ėjimas karts nuo karto į kairę ar į dešinę kaip tik juos sustiprina ir stimuliuoja. Reanimuoja seksualinį apetitą savo antrajai pusei. Ir ta antroji pusė su tuo nuoširdžiai sutiks.

 

... tepasakė, jog jai reikia eiti. Ne „Aš noriu eiti“, bet „Reikia eiti“. Manau, ją, kaip ir mane, buvo apnykusios tos pačios mintys, nuo kūdikystės užprogramuotos mūsų sąmonėje. Jau žinau, kad abu kaltinsime vasaros karštį ir pačią vasarą, atvėrusią (tiksliau – užvėrusią) drabužių spintos duris. Išvariusią lauk begėdiškai pusnuogius! Lyg ir atsidavusią laisvės valiai! Lyg ir leidusią nutrūkti nuo grandinės!...

 

                   Ji dingo už kampo. Spėjau pagalvoti: „Bet ir žavi ta vasara!“ Taip, taip, regis,  ir pagalvojau...


Publikuoti komentarą

Komentarai

  • Yra tokia Prano Raščiaus knygelė, dar kai mokykloje mokiausi skaičiau ir ten yra toks eilėraštis, bet įstrigo tik šios eilutės: iš didelio rašto išėjo iš krašto.
    Ta va, manau, kad kai didžio menininko potencialas baigiasi tuomet jis pradeda šlapintis kur papuolė. O srovė tokia maža, kad tik sau ant batų...

    Publikavo Marius, 2012 gegužės mėn. 31 d. 11:50 (prieš 7 metus)

 
Archyvas
© Arkadijus Vinokuras, 2011 - 2019 | www.vinokuras.lt | Web Sprendimas: ATO.lt design