Susisiekite su manimi: arkadijus@vinokuras.lt
 |
| Blogas » Neapykantos retorika ir teisinių institucijų reakcija |
Neapykantos retorika ir teisinių institucijų reakcijaĮsiaudrinusioje arba sąmoningai įaudrintoje visuomenėje vis dažniau vartojama neapykantos retorika. Kai kurie Seimo nariai nuleido kalbėjimo kartelę iki gatvės lygio. Ir gatvė suprato. Ji sako: „Šiandien gatvė, rytoj – Seimas“. Viena tos gatvės atstovė su ambicija patekti į Seimą yra Lietuvių tautinis centras ir jo vadovas Ričardas Čekutis. Štai ką jis sako: „(...) aš esu bene laimingiausias žmogus pasaulyje, todėl noriu, kad ir kiti tokie būtų - laisvi ir maksimaliai padorūs. Dabar matau, kad kelių šimtų, pastatytų prie sienos, gali ir nepakakti... Nieko tokio, kitiems suveiks bent prevenciškai - „įsisavinant“ eilines ES pašalpas ar „paramą“ drebės ir prakaituos rankelės...“.
Kaip traktuoti tokius visiško barbaro, sapaliojančio apie padorumą bei laimę visiems – išžudant dalį kitaip manančios visuomenės, pasisakymus? Nesu teisininkas, bet Konstituciją žinau ir esu susipažinęs su BK 170 straipsnio 2 dalimi.
Mano supratimu, vienas iš pasisakymų yra tiesioginis raginimas žudyti kitaip manančius. Kreipiausi į prokuratūrą su prašymu išaiškinti, ar taip yra iš tikrųjų. Tačiau be abejonės, šis tekstas yra isteriška neapykantos retorika. O neapykantos retorikos pasekmės žinomos visame pasaulyje. Matėme tai pernai Norvegijoje ir visai neseniai Prancūzijoje, Tulūzoje
Sakoma, toks kalbėjimas kyla iš teisingumo stokos. Tačiau subjektyviai suprantamas teisingumas, atitrūkęs nuo kolektyvinio teisingumo sampratos – visi lygūs prieš įstatymą, virsta neracionaliu lūkesčiu. Teisingumas tampa nesuvokiamas, nes lūkesčiai nieko neturi bendro su tikrove. Kodėl? Todėl, kad šiandien Lietuvoje teisingumas sąmoningai atskiriamas nuo teisėtumo.
Lyg neegzistuotų administracinė ar baudžiamoji teisė. Nesulaukdamas satisfakcijos žmogus, patyręs tikrą ar menamą teisingumo stoką teisinėse institucijose, išreiškią nepasitenkinimą neapykantos retorika nukreipta prieš valstybę ar dalį visuomenės.
Bejėgiškumas paveikti sprendimus sau naudingą linkme veda į nusivylimą arba į neapykantą. Racionalumą užvaldo emocijos prieš kurias Lietuvos teisinė sistema, regis, pralaimi kovą.
Tokių nepatenkintųjų – vis daugiau. Dažnai tokie žmonės nesugeba intelektualiai įvardinti ar įžvelgti to nepasitenkinimo ekonomines, politines, kultūrines ar socialines priežastis. Todėl artėjant rinkimams į Seimą, pasirinkimas politinės tikrovės ar jos konstravimas Lietuvoje vyks emociniu pagrindu.
Tai rodo ne ką kitą, kaip politinio elito moralinį bei ideologinį pralaimėjimą. Jau kelioliką metų politinis elitas perspėjamas ekspertų apie problemas teisinėje sistemoje ir jų nesprendimo pasekmes visuomenės pasitikėjimui valstybės teisinėmis institucijomis. Pasitelkę nepasitikėjimu neapykantos retorika naudojasi paraštinės partijos, paraštiniai politikai ar tiesiai šviesiai neapykantą kitam ir kitokiems skatinantys veikėjai.
Kaip jie tai daro? O gi labai paprastai. Pavyzdžiui, Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga žengia su šūkiu „Lietuva lietuviams!“, partija Drąsos kelias – „Lietuvos valstybė ir teisingumas - supuvęs!“ ir panašiai.
Triukas yra apibendrinti šūkiai, kurie, nors ir labai priartėja prie rasistinių ar antivalstybinių šūkių ribos, gali būti suprantami nevienareikšmiškai. Teisme neįrodysi, kad nusižengta įstatymui. Arba jau minėto R. Čekučio dar du pavyzdžiai paskelbti socialiniame tinkle: „Lietuvoje pakaktų sušaudyti vos kelis šimtus Briuselio ir Maskvos šiknalaižių - kokia čia agresija? Tai neišvengiama būtinybė, siekiant apsivalyti nuo šiukšlių. Tam tereikia sugrąžinti į BK mirties bausmę“.
Ir dar viena citata: „Jūsų draugužiai bolševikai su AMB ir 2K priešaky tiek pinigų visokioms visų rūšių negrų ir pederastų „integracijoms“ ištratino, kad pagal jūsų logiką turėtume jau būti civilizacijos viršūnėje“.
Žinoma, R. Čekučio advokatai savo kliento ginimui panaudos teisės į nuomonę ir įsitikinimus taktiką. Jie remsis Konstitucijos 25 str. kuris nustato: “Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti“.
Bus bandoma išsisukti. Ir galimai išsisuks, jeigu galimas teismas neatkreips dėmesio į jau minėtą kontekstą, o taipogi į tą faktą, kad R. Čekutis yra registruotos politinės partijos pirmininkas.
Partijos, kuri turi teisę dalyvauti rinkimuose į Seimą. Taip pat jis nėra šiaip sau asmuo, bet asmuo turintis savo organizacijoje tiesioginę įtaką jauniems protams, todėl tokio kalbėjimo pasekmės gali paveikti paauglius, nuteikti juos smurtiniams veiksmams. Platinimas tokių pasisakymų per internetinį socialinį tinklą turi aiškų tikslą: pasiekti kuo daugiau skaitytojų.
Ar demokratija gali sau leisti tokiai neapykantos retorikai viešėti? Dažnai palyginimui atsakoma, kad JAV galima sakyti vos ne ką nori, net naciai su svastikomis gali sau žingsniuoti. Bepigu lyginti su šalimi kuri nepatyrė nei vienos iš dviejų totalitarinių valstybių okupacijų, Holokausto. Šalį, kuri turi šimtametes nepriklausomų teismų tradicijas.
Mūsų geokultūrinėje ir geopolitinėje aplinkoje ne per Holivudo pasakojimus patirtas diktatūrų siaubas, neapykantos retorikos vartojimo pasekmių patirtis visai netolimoje praeityje, sudaro visiškai kitą kontekstą sprendžiant neapykantos retorikos kaip prielaidą bausmei įvertinimą. Etninių mažumų ar socialinių grupių žudymai, pavyzdžiui, visuomet prasidėdavo neapykantos retorika tų grupių adresu.
Kiek laiko reikia, kad taip nekenčiantys kitokių subręstų „dvasiškai“, pasirengtų psichologiškai, kai atsiradus galimybei paverstu neapykantą skerdynėmis? Kiek mes su tokia praeitimi galime toleruoti neapykantos retoriką? Ar nuolatinis niekinimas tos ar kitos žmonių grupės, kitaip manančių kalbose, raštuose, potekstėje nėra tas pat raginimas kada nors imtis smurto prieš kitą?
Viskas priklauso nuo visuomenės ir valdančiojo elito drąsos ne tik pasisakyti prieš neapykantos retoriką, bet ir populistiniais sumetimais nesinaudoti „švelnesnėmis“ jos atmainomis. Priminsiu, kad Konstitucijos 25 str. 4 dalis nustato: „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais - tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija”.
Ką apie neapykantos retoriką kurią naudoja garsūs ar įtakingi žmonės mano mūsų teisinės institucijos? Greitai sužinosime.
Įsiaudrinusioje arba sąmoningai įaudrintoje visuomenėje vis dažniau vartojama neapykantos retorika. Kai kurie Seimo nariai nuleido kalbėjimo kartelę iki gatvės lygio. Ir gatvė suprato. Ji sako: „Šiandien gatvė, rytoj – Seimas“.  Viena tos gatvės atstovė su ambicija patekti į Seimą yra Lietuvių tautinis centras ir jo vadovas Ričardas Čekutis. Štai ką jis sako: „(...) aš esu bene laimingiausias žmogus pasaulyje, todėl noriu, kad ir kiti tokie būtų - laisvi ir maksimaliai padorūs. Dabar matau, kad kelių šimtų, pastatytų prie sienos, gali ir nepakakti... Nieko tokio, kitiems suveiks bent prevenciškai - „įsisavinant“ eilines ES pašalpas ar „paramą“ drebės ir prakaituos rankelės...“. Kaip traktuoti tokius visiško barbaro, sapaliojančio apie padorumą bei laimę visiems – išžudant dalį kitaip manančios visuomenės, pasisakymus? Nesu teisininkas, bet Konstituciją žinau ir esu susipažinęs su BK 170 straipsnio 2 dalimi. Mano supratimu, vienas iš pasisakymų yra tiesioginis raginimas žudyti kitaip manančius. Kreipiausi į prokuratūrą su prašymu išaiškinti, ar taip yra iš tikrųjų. Tačiau be abejonės, šis tekstas yra isteriška neapykantos retorika. O neapykantos retorikos pasekmės žinomos visame pasaulyje. Matėme tai pernai Norvegijoje ir visai neseniai Prancūzijoje, Tulūzoje Sakoma, toks kalbėjimas kyla iš teisingumo stokos. Tačiau subjektyviai suprantamas teisingumas, atitrūkęs nuo kolektyvinio teisingumo sampratos – visi lygūs prieš įstatymą, virsta neracionaliu lūkesčiu. Teisingumas tampa nesuvokiamas, nes lūkesčiai nieko neturi bendro su tikrove. Kodėl? Todėl, kad šiandien Lietuvoje teisingumas sąmoningai atskiriamas nuo teisėtumo. Lyg neegzistuotų administracinė ar baudžiamoji teisė. Nesulaukdamas satisfakcijos žmogus, patyręs tikrą ar menamą teisingumo stoką teisinėse institucijose, išreiškią nepasitenkinimą neapykantos retorika nukreipta prieš valstybę ar dalį visuomenės. Bejėgiškumas paveikti sprendimus sau naudingą linkme veda į nusivylimą arba į neapykantą. Racionalumą užvaldo emocijos prieš kurias Lietuvos teisinė sistema, regis, pralaimi kovą. Tokių nepatenkintųjų – vis daugiau. Dažnai tokie žmonės nesugeba intelektualiai įvardinti ar įžvelgti to nepasitenkinimo ekonomines, politines, kultūrines ar socialines priežastis. Todėl artėjant rinkimams į Seimą, pasirinkimas politinės tikrovės ar jos konstravimas Lietuvoje vyks emociniu pagrindu. Tai rodo ne ką kitą, kaip politinio elito moralinį bei ideologinį pralaimėjimą. Jau kelioliką metų politinis elitas perspėjamas ekspertų apie problemas teisinėje sistemoje ir jų nesprendimo pasekmes visuomenės pasitikėjimui valstybės teisinėmis institucijomis. Pasitelkę nepasitikėjimu neapykantos retorika naudojasi paraštinės partijos, paraštiniai politikai ar tiesiai šviesiai neapykantą kitam ir kitokiems skatinantys veikėjai. Kaip jie tai daro? O gi labai paprastai. Pavyzdžiui, Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga žengia su šūkiu „Lietuva lietuviams!“, partija Drąsos kelias – „Lietuvos valstybė ir teisingumas - supuvęs!“ ir panašiai. 2 psl. >> Publikuoti komentarąKomentarai
|
Nuotraukos |
CV in English |
Teatras |
Literatūra |
Dainuojamoji poezija |
Blogas |
Santykiai |
Paskaitos ir mokymai |
CV |
Kontaktai
© Arkadijus Vinokuras, 2011 - 2024 |
www.vinokuras.lt | Web Sprendimas:
ATO.lt design