Susisiekite su manimi: arkadijus@vinokuras.lt
Arkadijus Vinokuras
Arkadijus Vinokuras - Užrašas
Blogas » Nuo vasaros iki vasaros...

Nuo vasaros iki vasaros...

Paskelbta 2012 liepos mėn. 23 d. | 0 koment.

Žymės: , , , , , , , ,

„Nuo vasaros iki vasaros“....  Taip savo svajone apsigyventi Palangoje vaizdingai pasidalino Rasa ir jos dukrelė Mūza iš Panevėžio. Jos atvyksta į Palangą kiekvieną vasarą. Ne šiaip atvyksta, o nusileidžia lyg ateivės iš kitos planetos ar dvi pasakiškos fėjos iš pasakų iliustracijų. Vien tik sutikus jas dešimtą valandą ryto, ar antrą dienos, ar vakare,-  pro šalį abejingai praeiti neįmanoma. Jos apsirengusios taip, kad akį traukia šukuosenos, kepuraitės, juvelyrika, tašelės... Na, gyvos lėlytės!

 

Maniau, kad menininkės, bet pasirodo, Rasa yra ekonomistė. Tokia kasdieninė profesija pritrenkiančiai kontrastuoja su ja kaip gyvu meno kūriniu.  Iškrentančiu iš komercializuoto  J. Basanavičiaus gatvės teatro konteksto. Savo  neišsipildžiusias menininko viltis Rasa nukreipė į dukrelės Mūzos meninį lavinimą. Beje, vien tik vaiko vardas Mūza žavi. Drąsu, nieko nepasakysi. Jeigu Rasa su visa šeima ryšis galiausiai persikelti į Palangą, jos bendruomenę praturtins  dar dvi  meninės sielos. Linkiu sėkmės!

Apie neišsipildžiusias moterų viltis tokią gražią vasarą kalbėtis nesinori, bet bet...  Štai, priėjo prie manęs kažko paklausti viena apie septyniasdešimties metų moteris. Neslėpsiu, nepaprastai žavinga!

 

Prisirpęs grožis, kuris jaunystėje partrenkė, paliko be žado ne vieną vyrą tai jau tikrai. Šalia, apsileidęs pusgirtis vyras. Klausiu jos, ar jis yra jos vyras. Atsakė, kad taip. Nesusivaldęs pasakiau jai, kad ji nuostabiai graži. Įdėmiai pasižiūrėjusi man į akis, ji staiga pasakė, kad tas vyras šalia nėra jos vyras...  bet nuėjo šalin greta vienas kito.

 

Toks gyvenimiškas vaizdelis, skausmo ir neišsipildžiusių svajonių akimirka persmelkia iki sielos gelmių. Ar Kristus už tokius irgi atkentėjo, bala žino. Geriau, kad atkentėtų...

 

Paveiktas įvykio, parašiau dainą skirtą nelaimingo poeto nelaimingai meilei vasarai: „Išmylėk mane, vasara tu/ Nes ruduo sėlina iš pasalų/ Aš buvau tarp tavo draugų/ Tų, ištikimų/  Priedainis:  Apsvaigintas rožių kvapais/ Apkerėtas meilės kerais/ Lyg Kristus ėjau ežerais/ Maniau, kad ir tu...“  Ir taip toliau...

 

Poezija poezijai, geri norai gerais norais, bet J. Basanavičiaus gatvės gyvenimo kaleidoskopas neleidžia susikaupti. Nors ir kaip nesinori matyti ir kitos, nevasariškos, neromantiškos Palangos tikrovės pusės, bet ji lyg krislas į akį įkrito. Mat prie bažnyčios Vytauto gatvėje pamačiau blogai akordeonu grojančią gal vienuolikos metų mergaitę. Na, toje vietoje, kur paprastai sėdi išmaldos prašančios senelės. Matau, kad ne vietinė, matau, kad, tikriausiai romė (čigonė). Užkalbinu. Atsako lenkiškai. Klausiu lenkiškai iš kur ji yra. Atsakė: Slovakija. „O kur tavo mama?“, klausiu. „Groja kitoje vietoje“. O vardas tavo? „Opolonia“. Einu toliau. J. Basanavičiaus gatvės pradžioje sėdi kokių šešių metų mergaitė tampanti tokį patį akordeoną. Panaši į tą mergaitę prie bažnyčios. Sėdi ji ten kelias valandas. Žmonės įmeta kelias monetas. Vytauto gatvėje prie paveikslų „galerijos“ sėdi ant šaligatvio vyriškis grojantis akordeonu. Matau, kad vienos šeimos nariai. Viena yra, kai paaugliai vaidina ar groja gatvėje savo ir mūsų malonumui, ar vaikas pučia dūdelę tėvams matant keletą minučių. Bet šie „turistai“ dirba. Aš tai vadinu vaikų išnaudojimu. Nusprendžiau paskambinti Palangos vaikų teisių apsaugos tarnybai. Sureagavo žaibiškai. Dvi malonios ponios iš tarnybos bandė susirasti vaikus. Nežinau, kaip sekėsi, bet vaikų gatvėje jau nebemačiau.

 

Papasakojau apie įvykį pažįstamam. Pamąstęs suabejojo mano elgesiu. Pasakė, kad gal geriau jie gatvėse groja, nei narkotikus pardavinėja ar vagia. Atsakiau, kad tokia argumentacija nepateisina vaikų išnaudojimo. Jo požiūris atskleidžia tipiško lietuvio autoritarinį mentalitetą, kuriame žmogaus ir vaikų teisių supratimas vietos neturi. Yra ir kita medalio pusė,-  politinė. Jeigu tik vietos valdžia griežtai nesureaguos į tokį romų iš ES „darbo“ turizmą, Palangą užplūs visa orda rumunų, vengrų ar slovakų romų. Taip atsitiko Paryžiuje praeitais metais. Skandalas ir nepatogumai vietiniams bei turistams garantuotas.

 

Einu link jūros. Pajūryje aibės žmonių.  Saulėje 30 C+. Grįžtu. Vakarėja. Nepalieka jausmas, kad per tas kelias savaites nemačiau nei vieno girto, muštynių, agresijos. Džiugu, nieko nepasakysi. Maniau, kad tapome  civilizuotais vakariečiais. Iki šios penktadienio ir šeštadienio nakties. Naktį Valstybės dienos šventimą perėmė gatvė.

 

Kaip ir pridera vienišiui, tikiuosi susitikti su „savo“ trimis moterimis. Ir tikrai. Atėjo. Viena ta pati, kitos dvi – ne. Aha, įdomu. Kalbamės. Juokaujame. Klausiu vienos, kuo ji dirba. Šelmiškai pasižiūrėjusi, atsakė, kad – seksas telefonu. Oho! Sutikau gyvą telefoninio sekso darbuotoją. „O ką sako vyras, vaikai, kai dūsauji į telefoną, aimanuoji, šauki, ražaisi....?“. „Na, na, nusiramink“, juokiasi. „Kartais tikrai paskambina gaminant valgį ar šiaip kažkuo užsiimant, tada reikia kažkaip suktis“.  Sakau, kad tikriausiai reikia tą geismo kankinį kuo ilgiau išlaikyti prie telefono, juk daugiau sumoka.

 

Nusišypsojusi, lyg kokiam neišmanėliui, atsakė, kad viskas turi baigtis per trys minutes, antraip nieko nebus. Telefoninio sekso atveju išties esu neišmanėlis, na, beveik, bet čia kita tema.  Bet kad vyrui tereikia trijų minučių.... Jo.....  Kočėlas per galvą garantuotas po tokios skubos, taip sakant.

 

Juokdamiesi išsiskiriam. Laukiu tęsinio. Nekantraudamas.

 

 


Publikuoti komentarą

Komentarai

Šiame puslapyje komentarų dar nėra.

 
Archyvas
© Arkadijus Vinokuras, 2011 - 2019 | www.vinokuras.lt | Web Sprendimas: ATO.lt design