Susisiekite su manimi: arkadijus@vinokuras.lt
Arkadijus Vinokuras
Arkadijus Vinokuras - Užrašas
Blogas » Oligarchai: kur jie? Kas jie?

Oligarchai: kur jie? Kas jie?

Paskelbta 2014 vasario mėn. 3 d. | 0 koment.

Žymės: , , , , ,

Dalia Grybauskaitė apsisprendė dalyvauti rinkimuose, mat ją kankina „asmeninis ramybės jausmas“. Juk tiek pasiekta per penkerių metų kadenciją: sunaikinti visi oligarchai, visi vidaus ir užsienio priešai, pasitikėjimas teismais pakilo į neregėtas aukštumas, o apie ekonominę krizę nėra ir ko šnekėti: jos dėka Lietuva atsigauna. O davatkomis tapę konservatoriai bei degraduoti liberalai už tą pasaką jai ploja.

A.Hitleris kadaise patarė populistams: „Jeigu norite masių dėmesio bei simpatijų, pasakokite jiems naiviausius ir kvailiausius dalykus“. Tai štai kaip atrodo šis patarimas tikrovėje: „Per pastaruosius metus atsigavo Lietuvos ekonomika, labiau pasitikime savimi ir patys, Lietuvą vėl lydi sėkmė.“.

Čia D.Grybauskaitė be skrupulų prisirašo svetimus nuopelnus sau. Kažkaip pamiršo apie savo neišpasakytą paramą konservatorių ekonominės krizės suvaldymo idėjoms, palikusioms milijardines skolas, sumažintas pensijas, chaosą švietimo reformoje, neįvykusią namų renovaciją. Jų širdies projektas „Laisvė nuo Rusijos dujų vamzdžio“ taip ir liko mūsų braliukų latvių bei estų nesuprastas.

D.Grybauskaitė stebina savo siekių kandidatuoti antrai kadencijai aiškinimais, kurių net L.Graužinienė nesugalvotų: „Prieš penkerius metus dūžtantys Seimo langai man nuskambėjo kaip įpareigojimas. Tuomet apsisprendžiau, kad noriu ir galiu padėti Lietuvai įveikti sunkmetį“.

Todėl tuojau pat aplankė nustekentas ligonines Vilniuje. Pasibaisėjo. Nuoširdžiai. Sakė, sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis kaltas. Man, kaip piliečiui, šiek tiek įdomu, kodėl D.Grybauskaitė neaplankė tų ligoninių anksčiau? Juk tos pačios sutriušusios ligoninės vegetavo ir jai dirbant finansų ministrei prieš dešimtmetį.

Prieš mūsų akis išties kuriama pasaka. Be jokios savigarbos sau ir pagarbos piliečiams. Gal, manoma, kad patikės? Juk tokių patikliųjų Lietuvoje mažiausiai trys šimtai tūkstančių. Gal patikės, jog prezidentė, lyg koks Matrosovas puolė ir puola ant oligarchų ambrazūros.

Nors iki šios štai dienos taip niekas ir nepamatė nei vieno prezidentės taip nekenčiamo Lietuvos oligarcho veido. Bet jie, JIE – yra: „Naujas formas įgavę oligarchiniai dariniai skaldo ir dalinasi Lietuvą, nutolindami mūsų visų geresnio gyvenimo viltis“. Štai tokie rūstūs už Lietuvą be oligarchų kovojančios mūsų prezidentės žodžiai.

Negi penkerių metų neužteko atsikratyti bent vieno? Bet jau kitą planinį penkmetį, reikia manyti, į planus tai jau tikrai pateks tolimesnė kova prieš tuos „buržuazinius išnaudotojus, tuos siurbėles kapitalistus“. Taip nepasakyta, bet potekstė tikrai tokia. Juk mokėsi iš sovietinių komunistų partijos vadovėlių. Ar tikrai teks laukti tęsinio?

Ar prezidentė tikrai taip pat aršiai kovojo už nepriklausomą teisėsauga? Patikėsime su sąlyga, kad jai pavyks išsisukti nuo pačios sukurtų kišeninių prokurorų. Nuo kišimosi į konkrečias bylas. Nuo informacijos nutekinimo iš prezidentūros bylos. Įdomu, kaip ji aiškinsis dėl sugrąžintos į aukščiausius valdžios ešelonus telefoninės teisės? 

Teks aiškintis ir dėl sujauktos užsienio politikos, kur jos širdies reikalu tapo įrodyti kažkam truks plyš (ne)egzistuojantį JAV kalėjimą Lietuvoje. Palieku užsienio politikos temą pasimokęs iš D.Grybauskaitės „Metų kalbos“ modelio: apie užsienio politiką – dvi eilutės.

Klausantis šios politikės niekaip nepalieka įspūdis, kad per penkerius valdžioje metus ji taip ir nesuprato, kurioje politinėje sistemoje ji gyvena, veikia. Putiniškas elgesio stilius, jo kalbėjimas apie visur tik ir tykančius priešus atkartojamas veik paraidžiui.

Manymas, jog visuomenei konsoliduoti būtinas priešo įvaizdis yra niekas kita, kaip primityvus. Taip, turime visokių priešiškų laisvai visuomenei veikėjų, bet D.Grybauskaitės retorika atspindi jos vidinę nykią, laike sustojusią pasaulėžiūrą. Kurioje vietos demokratinei politinei kultūrai taip ir neatsirado.

Šioje jos autoritarinėje kultūroje aikštingumas, asmeniškumai, pagrasinimai, galvų kapojimas buvo ir yra niekas kita, kaip siekis nuslėpti politinės kompetencijos stoką. Taip, kartais pataikydavo į dešimtuką, tais atvejais, kai jai, matyt, diktuodavo profesorius Vytautas Landsbergis. Taip tam tikromis progomis atsirasdavo VSD pranešimai apie puolamą Lietuvą, lyg Rusija propagandinio karo prieš Lietuvą nebūtų vedusi niekada anksčiau.

Taigi penkeri metai valdžioje pastabiam piliečiui parodė, kad prezidentas negali nepriklausyti jokiai partijai. Negali neišpažinti jokios politinės ideologijos. Negali nesiremti gilia humanistine, demokratine pasaulėžiūra, kuri asmeninėms ambicijoms, karjerizmui nepalieka vietos. Tokio prezidento ar prezidentės šiuolaikinei Lietuvai nereikia.

Žvelgiant į D.Grybauskaitei metusius iššūkį kandidatus džiaugsmu trykšti nelengva. Nes daugelis – tokie patys politiniai broileriai, prisitaikėliai, susitaikėliai dėl visą ko žadėsiantis kovoti su oligarchais. Mat šis receptas buvo naudingas esančiai prezidentei. Kodėl juo vėl nepasinaudojus?

Publikuota lrytas.lt


Publikuoti komentarą

Komentarai

Šiame puslapyje komentarų dar nėra.

 
Archyvas
© Arkadijus Vinokuras, 2011 - 2019 | www.vinokuras.lt | Web Sprendimas: ATO.lt design