Politika be kaukių

Paskelbta 2012 kovo mėn. 2 d. | 0 koment.

Žymės: Antikorupcijos komisija, telefoninė teisė, apkalta,

Seimo Antikorupcijos komisija atliko bent Lietuvoje neįmanomą užduotį: pateikė rimtas išvadas bei rekomendacijas, kurios turėtų nutraukti, sustabdyti atsakingų pareigūnų bei galios institucijų žaidimus su Konstitucijoje aiškiai nurodytomis valdžių pasidalijimo bei atskyrimo ribomis.

Nesikaitymas su Konstitucija jau ne pirmą kartą vedė į telefoninės teisės atkūrimą demokratinėje Lietuvoje. Žuvis pūva nuo galvos, taip ir šiuo atveju, procesas prasidėjo prezidentei pasirinkus autoritarinę politinę kultūrą bendravimui su valstybės institucijomis. Apie tai kalbama ne vienerius metus. Šios kultūros išpažinimas atrišo rankas ne vienam politikui ar valstybės pareigūnui. Vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio arogantiškas elgesys – iš tos pačios srities.

Liberalcentristų vedlio A. Čapliko pareiškimas koalicijos partneriams konservatoriams: „Mūsų ateities darbai, pabrėžiu, atominės elektrinės statyba, kiti energetiniai projektai yra ministro pirmininko rankose, konservatorių rankose”, neiškrenta iš šio konteksto. Jo pareiškimas yra niekas kita, kaip grasinimas ir šantažas. Atviras, ciniškas, rodantis blogiausią Lietuvos politikos pavyzdį ir tos amoralios politikos tikrovę.

Tai – politika be kaukių. Daug matėme po mūsų politikos padangę, arba nematėme, nes bent kažkokio nerašyto padorumo” buvo laikomasi. Tas nerašytas susitarimas yra siekis nerodyti visuomenei, kaip iš tikrųjų Seime vyksta politinių partijų derybos. Dabar matome, kaip partija, kuriai ekspertai prognozuoja liūdną ateitį per ateinančius rinkimus, viešai rodo, kad jai ne motais bendras gėris, šiuo atveju - atominė elektrinė.

Ar atominė elektrinė reikalinga, ar ne – kitas klausimas. Bet jos statyba buvo ir yra reklamuojama kaip rūpestis valstybės energetine nepriklausomybe ir elektros bei šilumos vartotojo kišene. Šiai deklaracijai pritarę pasirašė ir valdančiosios koalicijos partneriai liberalcentristai.

Pasirodo, kad taip nėra. Pasirodo, kad svarbiausia liberalcentristams turėti savo žmogų Vyriausybėje. Bet, jeigu ne valstybės ir visuomenės ar bent savo rinkėjų interesams ginti (ką ir rodo A. Čapliko pareiškimas) tai, vartojant jau garsų šio politiko žargoną, kuriam galui jiems tas savas žmogus taip reikalingas? Norint išvengti sąmokslo teorijų, neatsakytų klausimų, A. Čaplikas turėtų kuo greičiau ir aiškiai visuomenei pateikti atsakymą.

Ką gi, nieko kita nebelieka, kaip padėkoti vidaus reikalų ministrui už šią košę, kitaip tariant už skandalą jau virtusi politine krize. Jo dėka pamatėme tikrąjį jo partijos cinišką veidą.

Antikorupcijos komisija savo išvadose pravėrė ir Prezidento institucijos užkulisius. Pavyzdžiui, atleistas FNTT vadovas, ginęs savo pavaduotoją, teigia, kad jam skambino pati prezidentė. Šį pareiškimą vadinti faktu negalima, nes nėra kam paliudyti. Tačiau nepaneigiamas faktas yra prezidentės vyriausiojo patarėjo J. Markevičiaus kontaktai su FNTT vadovu. Jis, akivaizdžiai apeidamas vidaus reikalų ministrą, spjauna į subordinaciją numatytą įstatymu.  

Ar jis buvo įgaliotas prezidentės taip elgtis? Ir visai nesuprantamas buvo vyriausiojo patarėjo raginimas mažiau politikuoti Seimo narius, Antikorupcijos komisijoje besiaiškinančius FNTT vadovo bei jo pavaduotojo atleidimo aplinkybes. Jis nepranešė Seimui prezidentės prašymo vienaip ar kitaip elgtis, tiesiog pareiškė savo nuomonę.

Ar jis taip elgėsi su prezidentės žinia? Ar be jos? Tiesą sakant, nebeturi reikšmės. Autoritarinė politinė kultūra iš kurios išplaukia valdžių pasidalijimo principų nesilaikymas, ši kultūra su vis didėjančiu pagreičiu nokina vieną po kito autoritarizmo vaisius. Prezidentė, kurianti geležinės ledi kovojančios prieš klanus ir korupciją įvaizdį, atvirkščiai savo konkrečiais veiksmais tos korupcijos mastus tik didina, teisinį nihilizmą skatina.

Jau nieko nestebina jos bandymai dubliuoti premjerą. Nustebino tik Seimo pirmininkės viešai išreikštas nepasitenkinimas prezidentės kišimusi ne į savo reikalus. I. Degutienė, kalbėdama apie energetiką per TV, nesusivaldžiusi priminė prezidentei, kad kai kuriuos reikalus tvarko vyriausybė. Kyla įtarimas, kad D. Grybauskaitės elgesys yra bandymas pridengti kompetencijos stoką prezidento atsakomybės srityse: užsienio politika, teisėsauga, krašto apsauga.

Rimta, kad Antikorupcijos komisija vis dėlto sutarė: yra pakankamai prielaidų abejoti prezidentės elgesiu. Ar tai reiškia, kad ji galimai pažeidė Konstituciją? Šie klausimai lieka neatsakyti. O, jeigu pasitvirtintų? Ar tai reiškia dar vieną dvidešimtmetės nepriklausomos Lietuvos istorijoje galimą apkaltos prezidentui procesą? Viena, tai jau būtų liūdnai juokinga, antra, nėra pagrindo manyti, kad Seimas yra pasiruošęs tokiam procesui, žinant aukštus prezidentės reitingus.

Premjero veiksmai taip pat neliko nepastebėti komisijos išvadose. Vėlgi, tai eilinis pavyzdys politiko „pamiršusio“ kad politikui Konstitucija draudžia kištis į teisinius ginčus. Taip elgiamasi jau ne pirmą kartą.

Bet kuriuo atveju, laikas politikams, visiems valstybės pareigūnams nuo viršaus iki apačios suvokti, kad jie nėra aukščiau įstatymų. Todėl šias išvadas galima traktuoti kaip bandymą apsivalyti nuo telefoninės teisės tendencijų.

Ar į išvadas bus atsižvelgta? Priklauso visų pirma nuo požiūrio į pačios komisijos darbo profesionalumą. Čia yra daug neaiškumu dėl teisinės kompetencijos, kyla klausimas ar buvo įžvelgti korupcijos požymiai pareigūnų elgesyje. Gal viskas tebuvo nelemta klaida ir nesusipratimas? Kritikai tais neaiškumais tikrai pasinaudos.

Regis, artėjantys rinkimai po kurių Seimą gali pasiekti tik keturios partijos suvokiami kaip egzistencinė grėsmė. Todėl kai kurie politikai iš baimės netekti populiarumo praranda savisaugos instinktą ir nusimeta kaukes. Būtų gerai, kad visi politikai parodytų tikrus savo veidus, tikrąsias užmačias prieš rinkimus. Tada nereikėtų nei šiandien, nei ateityje stebėti vis margesnį ir tuo pačiu nykesnį politinį turgų.

Įdėta į lrytas.lt Komentarai