Susisiekite su manimi: arkadijus@vinokuras.lt
Arkadijus Vinokuras
Arkadijus Vinokuras - Užrašas
Blogas » Saiko nejaučiantys populistai - lyg telefoniniai sukčiai

Saiko nejaučiantys populistai - lyg telefoniniai sukčiai

Paskelbta 2012 liepos mėn. 11 d. | 0 koment.

Žymės:

Kai sistema pasirenka populistines priemones savo reitingams pakelti, politinės atsakomybės klausimas netenka prasmės. Konkrečiu atveju buvo sąmoningai sudarytos sąlygos sureikšminti amoralų pseudopolitinį judėjimą, o paraštiniams politikieriams ir šiaip aferistams - siekti politinių aukštumų. Šis „ėjimo į politiką“ modelis taps klasikiniu amoralaus populizmo pavyzdžiu.

 

Jau žinome vardus bei pavardes konkrečių aukščiausių valstybės pareigūnų ir politinių nevykėlių, sudariusių sąlygas (pasitelkiant ne etišką žiniasklaidą) primityviai gatvei skleisti savo antivalstybines idėjas. Įdomu tai, kad jų vardai stovi šalia vienas kito: prezidentė, Seimo pirmininkė, Seimo nariai ir paraštiniai politikieriai.

 

Nesvarbu politinis statusas, juos visus sieja vidinė kultūra, tiksliau, jos stoka. Pavyzdžiui, laki Seimo pirmininkės Irenos Degutienės frazė esą „kaip politikė ji mano vienaip, o kaip žmogus....“ puikiai atskleidžia politikos kilmės ir politinės kultūros nesuvokimą. Juk politines pažiūras ir formuoja žmogaus pasaulėžiūra, tie du dalykai neatskiriami.

 

Bet Lietuvoje toks dalijimas tapo norma, ją suformavo ir nuolat palaiko beideologinės politikos idėja. Tokios bešaknės politikos išraiška yra nežabotas amoralus populizmas.

 

Todėl pirma pamoka: aukščiausių šalies pareigūnų ir valstybės institucijų atstovų populizmas, šiuo atveju neproporcingai sureikšminęs judėjimą, su akivaizdžiu kriminaliniu fonu atsigręžia bumerangu prieš visą visuomenę. Nes tokiems judėjimams atsiranda galimybė primesti visai visuomenei „zeko“, t. y. nusikaltėlių bendruomenės mentaliteto, vertybes, elgesio normas.

 

Tik išsilavinęs rinkėjas gali sustabdyti tokį politinio amoralumo išvešėjimą. Tereikia sau atsakyti į kelis klausimus. Pavyzdžiui, kas norėtų matyti valdžioje žmones, per savo visą pilką gyvenimėlį nesugebėjusiais sukurti sau ar visuomenei nieko doro? Žmones, ne kartą susidūrusius su teisėsauga, bet siekiančius spręsti teisingumo ir teisėtumo klausimus Seime?

 

Juk matome juos įžūliai siekiančius patekti į Seimą vieninteliu tikslu – tapti mokesčių mokėtojų išlaikytiniais visus ketverius metus. Tokių su nusikaltėlišku šleifu jau Seime turime. Pasižiūrėkite į Seimo rėksnius ar tylenius - gal kils išganinga mintis nelipti ant to paties grėblio eilinį kartą.

 

Tai gali įvykti tik tada, kai kiekvienas baluojantis supras, kad valstybei mokesčių forma mokami pinigai yra sunkiai uždirbti pinigai. Konkrečiame gyvenime niekas sveiku protu nefinansuos visiškų nevykėlių.

 

Todėl antra pamoka: valstybei išmokėti pinigai niekur nedingsta. Tie pinigai ir lieka Tavo bei mano pinigais. Tik nuo Tavęs ir manęs priklauso, kaip tie pinigai bus naudojami. Būdą, kuriuo naudojasi politiniai nevykėliai-aferistai, būtina palyginti su tuo, kuriuo naudojasi telefoniniai sukčiai.

 

Po to, kai jau lieki apmautas pridergta siela, velniškai gėda, ar ne taip? Tokiais atvejais bandoma išsisukti teigiant, kad valstybė kalta.

 

Dar viena tema, reikalaujanti dėmesio, - tai kai kurių save intelektualais, visuomenininkais ir menininkais arba kultūriniu elitu laikančių asmenybių politinis bei moralinis neraštingumas. Jis tiesiog pritrenkiantis. Kalbu apie „violetinį“ judėjimą remiančius asmenis. Pavyzdžiui, plika akimi matosi visiškas jų analfabetizmas šiuolaikinės vaiko psichologijos ir edukacijos srityje. Ką jau kalbėti apie elementaraus teisinio išprusimo stoką, tiesiu keliu vedančio į teisinį nihilizmą. Galiausiai jie tapo manipuliuojamais (ką besakytų ir bemanytų patys) naudingais idiotais mano minėtų politikierių rankose.

 

Net keista, kad savęs niekur protingai padėti nebesugebanti Nijolė Oželytė, susipažinusi su „Lietuvos sąrašo“ pristatytų veikėjų rinkiminiu sąrašu, sugebėjo kiek atsitokėti. Jos reakcija į „sąrašą“ – juokas. O kaipgi kitaip? Kažkokie tamsuoliai, bedarbiai inteligentai, buvę kompartijos politrukai gviešiasi vadovauti Romualdui Ozolui ir Dariui Kuoliui. Jiems vadovautų „Drąsos kelias“ mužikiškai besikeikianti, nusikalstama veika įtariama, bedarbė partijos vedlė. Taip aukštai pakilusi jos ir jos aplinkos psichologiškai kankinamo vaiko dėka. Tiesa, logiškai krintanti žemyn. N. Oželytė nuoširdžiai kvatoja.

 

Buvęs europarlamentaras prof. Aloyzas Sakalas, kalbėdamas apie beribę žodžio laisvę, ant kurios idėjos taip skaudžiai suklupo Dalia Grybauskaitė, padėtį šalyje, įvertino šiais išmintingais žodžiais: „Džinas jau išleistas iš butelio.“

 

Jis turėjo galvoje besaikį, net nusikalstamą politinį populizmą. Pavyzdžiui, tereikia minėto judėjimo „politinę programą“ palyginti su politinių partijų Seime „programomis“ ir tuojau peršasi išvada, kad visos jos rinkiminius pažadus nusirašinėja viena nuo kitos.

 

Nors pastarosios sėdi Seime jau daugiau negu dvidešimt metų, bet nei korupcijos visose valstybės institucijose pažaboti nesugeba, nei teismus reformuoja. Tai ką kita gali pažadėti dar vienas „gelbėtojų“ darinys, dievinantis teismų sprendimų nevykdymo idėją? Visi Lietuvos nusikaltėliai garantuotai balsuos už tokią partiją! Juokinga, jeigu nebūtų graudu.

 

Bendras politinio ir etinio-moralinio raštingumo fonas visuomenėje, deja, menkas. Ir pakankamai giliai įsišaknijęs. Nes kaip kitaip į valdžią prasibrauna toks kiekis nevykėlių ir rėksnių, nuolat žeminančių Seimą, kaip tautos atstovą? Reikalavimas, kad partijos įdėmiau ir atsakingiau rinktųsi savo narius, matyt, per griežtas. Arba kad bent siektų kažkokio tarpusavio susitarimo nepriimti į savo gretas perbėgėlių Seime.

 

Buhalterinis požiūris į save ir valdžią tokiems susitarimams nuolat kišo ir kiš koją.

 

Tad kas jiems trukdo atsiriboti nuo pavojingo demokratijai populizmo gaivalo, vedančio į nepasitikėjimą visais ir viskuo? Kur dingo principingumas ginant konstitucines vertybes ir normas?

 

Juk aukščiausius postus valstybėje pasiekusius žmones kvailiais nepavadinsi. Nors kartais pradedi mąstyti, kur čia šuo pakastas. Matyt, atsakymas glūdi psichologiniame dualizme: sakau viena, galvoju kita. Galiausiai, toks žmogus apmauna pats save. Ir tai, deja, yra paplitusi liga. Ta, kuri neleidžia atskirti primityvios gatvės nuo visuomenei naudingos moralios politikos.

 

Receptas būtų toks: gydymas nuo nežaboto populizmo. Bet kur surasti tokį gydytoją?

 

Įdėtas lrytas.lt


Publikuoti komentarą

Komentarai

Šiame puslapyje komentarų dar nėra.

 
Archyvas
© Arkadijus Vinokuras, 2011 - 2019 | www.vinokuras.lt | Web Sprendimas: ATO.lt design