Atsakymas trumpas: bendru į finalą patekusių dalyvių ir komisijos narių meniniu lygiu bei profesionalumu. Ir ne tik. Piliečių ir jiems atstovaujančių politikų dvidešimties metų siekis atsidurti Vakarų Europos geokultūriniame darže pagaliau duoda vaisius: eurovizinis muzikinis – estetinis mąstymas įsigaliojo Lietuvos dainininkų, siekiančių patekti į „Euroviziją“, smegenyse. Ačiū tau, Viešpatie!

Čia, žinoma, kalbu apie gerąją viso šio projekto pusę. Kurioje naujai iškeptos žvaigždės Katažynos naftalinu pakvipęs pasirodymas tapo žiauriu kultūriniu sovietiškai rusišku - lietuvišku - ispanišku kiču. Arba Ingos Valinskienės popso recidyvu. Na, tam popsui, kuriam vieta kokio nors Lietuvos užkampio restorane. Anot vieno anonimo: ”Zvonkus, matyt, užpavydėjo savo šauniai draugei Katažynai jos karjeros. Pasigedęs jos prie puodų, parašė siaubingą kūrinį ir liepė kažkokiam nevėkšlai jį režisuoti”. Kaip ji pateko į finalą? Ar tik todėl, kad dainavo lietuviškai? Beje, tuo pačiu pastaba dėl „Eurovizijos“ konkurso vedėjų aprangos. Dariaus Užkuraičio „kostiumo“ bala nematė. Dėka šviesaus pilkumo išryškėjo jo malonus veidas.

Tačiau koks idiotas ant puikiosios Liepos Rimkevičienės užmetė geltoną, kūdikio viduriavimo spalvos, nuolat po vedėjos kojomis besipainiojantį maišą? Negi Lietuvoje nėra Juozo Statkevičiaus? Ramūnės Piekautaitės? Reikėjo atsiversti knygą „Lietuvos mada”, kurioje yra pateikti 22 žymiausių Lietuvos madų dizainerių darbai. Nors gražiam ir išore, ir vidumi žmogui net baisiausias rūbas tinka, bet reikia turėti jeigu ne sąžinės, tai bent gerą skonį. 

Gerai, atgal į ateitį. Ne šiaip sau taip suformulavau temą. Nes sprendžiant iš matytų pasirodymų, eurovizinio stiliaus kūrinių paieškos įgauna, kaip jau esu sakęs, visus reikiamus vakarietiškus bruožus. Aistės Smilgevičiūtės (1999 m. atstovavo Lietuvai „Eurovizijoje" Izraelyje su daina „Strazdas”) lietuviškas folkloras telieka gerų, bet neįgyvendintų patriotinių norų sąraše. Anarchistinis „LT United“ 2006 metais parodė kelią, kuriuo „Step by step” („Laura and the lovers“) eina vis jaunesni Lietuvos atlikėjai. Jie ir yra Lietuvos eurovizinė ateitis.

Tiesa, dažnas jų savo atlikimu ir muzikiniu stiliumi kartoja praėjusį eurovizinį etapą. Štai kad ir Monikos Linkytės pasirodymas. Dainos muzikinis stilius bei vizualinis apipavidalinimas datuojamas nuo dviejų švedžių pasirodymo kažkelintais metais. „Eurovizijos“ matu matuojant. Tai visiškas akmens amžius. O triukas su suknelės keitimu scenoje sukurtas ir naudojamas dar ir prieš akmens amžių.

Bet nesvarbu. Rausimasis praeityje, pasikartojimas nors ir nežavi, bet reikalingas procesas. Tai puikiai suprato „Eurovizijos“ konkurso finalo komisija. Vien tik už gebėjimą perlipti per savo nuosavą sovietinę profesinę, tame tarpe ir popsinę muzikinę praeitį bei įpročius šaukiu vivat!

Kaip niekada anksčiau išryškėjo konkurso komisijos narių kompetencija. Tai bendras muzikinio išsilavinimo lygis, profesionalumas, atvirumas naujiems muzikiniams stiliams. Tokiais kriterijais turėtų remtis visos būsimos konkurso komisijos. Faktas yra tas, kad didžia dalimi komisija formuoja tam tikrą muzikinį skonį. Todėl, žiūrėdami į ateitį, komisijos nariai turi puikiai susigaudyti eurovizinėje istorinėje praeityje.