VDU doktorantui gėda dėl Lietuvos. Man – dėl VDU

Paskelbta 2011 lapkričio mėn. 5 d. | 1 koment.

Žymės: Vinokuras, Palestina, VDU, gėda, politika

Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto doktorantas Šarūnas Paunksnis teigia, kad jam taip pat, kaip ir gerbiamam Jonui Mekui, Lietuvai nusprendus nepritarti palestiniečiams tapti visateisiais nariais UNESCO organizacijoje, gėda būti lietuviu. Kad Jonas Mekas nepritaria, na, menininkui lyg ir „nebūtina“ susigaudyti politikoje, būti susipažinusiam su Artimųjų Rytų politine bei psichologine konflikto istorija ir šiandienos politinėmis aktualijomis. Bet VDU PMD fakulteto doktorantui pasiduoti emocijoms, kurias sukelia idealistinė kairioji juodai balta pasaulėžiūra, bet ne „facts on the ground“, tikrai gėdinga.

Pasižiūrėkime, kokių pasekmių palestiniečių narystė UNESCO organizacijoje sukelia pačiai organizacijai ir pačioms Jungtinėms Tautoms. Visų pirma valstybė, tapusi UNESCO nare, turi sutikti su UNESCO konvencija. Lietuva, antraip nei teigia, pavyzdžiui, apžvalgininkas Ramūnas Bagdonas, į UNESCO buvo priimta 1991 metų spalio mėnesį, tai yra kai atkurta Lietuvos valstybė jau buvo JT pripažinta. Pripažinta Valstybė, bet ne apgyvendinta teritorija, niekada neturėjusi Valstybės statuso. Juolab jos gyventojams susiskaldžius į dvi politiškai nesutaikomas frakcijas. Mat sprendimui tapti UNESCO nare turi būti pritarta valstybės parlamente. Tačiau Palestinos valstybė neegzistuoja.

Pasikartosiu: yra dvi savo atskirose teritorijose užsidariusios atskiros frakcijos, kurios neigia viena kitos teisėtumą. Viena frakcija pasaulietinė, kita remiasi šariatu. Viena frakcija, Vakarų Krante, po 50 metų neapykantos ir teroro prieš civilius Izraelio gyventojus pagaliau sutinka su Izraelio Valstybės teise į egzistavimą, kitos, Hamas Gazoje, politikos kertinis akmuo yra Izraelio sunaikinimas. Okupacija, pone Š. Paunksni? Abiejose teritorijose nėra nė vieno Izraelio kareivio ar Izraelio bazės jau šešerius metus. Vakarų Krante pragyvenimo lygis daug aukštesnis nei Gazoje. Iš kurios ant Izraelio civilių krenta ne virtualios, bet tikros raketos. Todėl išties įdomu, ar palestiniečiai Vakarų Krante sieks tapti Tarptautinio Baudžiamojo Teismo (ICC) nare. Mat jeigu jie taps ICC nare, apie 6 000 palestiniečių už terorą prieš civilius gyventojus iki grabo lentos matys dienos šviesą per grotas.

Tad kokios tokio pripažinimo pasekmės? JT Saugumo tarybai toks UNESCO išsišokimas nė motais. Tačiau tik laiko klausimas, kai Rusija pareikalaus į UNESCO ir kitas JT organizacijas priimti, tai yra pripažinti visavertėmis narėmis Abchaziją, Pietų Osetiją, Padnestrę, Nagorno Karabachą. Šalčininkai ir Žemaitija pareikalaus to paties. Pareikš, kad jie esą okupuoti. Nonsensas? Sprendžiant iš Š. Paunksnio mintijimo, regis, ne. Jis sako, kad teroras turi būti apdovanotas. Logiška būtų taip pat pripažinti baskų teroro organizaciją ETA UNESCO nare. Gaila tik, kad jie nusprendė padėti ginklus.

Apie bandymą palyginti palestiniečių laisvės siekius su Lietuvos valstybės atkūrimo siekiais bei jų įgyvendinimą. Moraliniame kontekste. Esą Lietuva turėtų moraliai suprasti tokius siekius ir jiems netrukdyti. Ir kodėl Lietuva turėtų suprasti? Visų pirma Lietuva niekada nepasisakė prieš Palestinos valstybės įkūrimą ir laikui atėjus pritars. Tačiau Lietuvos užsienio politikos formuotojai šiuo atveju kaip tik nėra pamiršę savo gan netolimos praeities. Kaip ir kitos ES šalys bei JAV puikiai suvokia nei formaliai, nei de facto neegzistuojančios valstybės institucijų pripažinimo galimas neigiamas pasekmes ir joms pačioms, ir pasaulio tvarkai.

Tačiau doktorantas Š. Paunksnis, pasipiktinęs Lietuvos pozicija, rėžia iš peties: „Šis pūvantis Lietuvos politinės sistemos ir politinės kultūros veidas atsiskleidė balsuojant Paryžiuje prieš. Prieš laisvę, prieš padorumą, prieš moralę, prieš savigarbą. [...] Ar tai yra mūsų deklaruojama demokratija? Ar tokią laisvę mes propaguojame? Jei demokratija yra draudimas gyventi demokratijoje, aš esu demokratijos priešas. Jei laisvė yra laisvės pamynimas, aš esu laisvės priešas. Jei manoji Lietuva stovi tokios „laisvės ir demokratijos“ pusėje, man yra gėda būti lietuviu.“

Kitomis aplinkybėmis tokiam teisingumo, moralumo, padorumo patosui reikėtų atsistojus paploti. Šiuo atveju jis atspindi visišką Artimųjų Rytų politikos neišmanymą. Ir dar kai ką keliančio nerimą: politikavimą. Tai sakote – demokratija? Kur? Vakarų Krante? Turbūt juokaujate. Laisvė? Kur? Gazoje? Hamas viešai ir ciniškai žudo, muša arba kankina kitaip manančius savo bendratautiečius, tarp jų PA narius ir šalininkus. Moters padėtis ten žemiau kritikos. Taigi, laisvę kam? Savo tautiečių persekiojimui ir kaimyno sunaikinimui? Ar tai vadinama laisve ir moralumu šiais laikais? Ir už tai „iš paprasto žmoniškumo“ liejant krokodilo ašaras ir kaltinant Lietuvą priėmus šiandieninėmis aplinkybėmis teisingą sprendimą.

Nuo kada šariatas tapatinamas su Laisve ir Demokratija? Atidžiai pasiskaitykite kitą sakinį: palestiniečių neapsakoma neapykanta ir konkretus siekis per pastaruosius 63 metus sunaikinti kaimyninę valstybę neturėjo nieko bendro su siekiu įkurti savo valstybę. PA prezidentas M. Abasas visai neseniai viešai tokią poziciją pripažino kaip visiškai klaidingą. Jis sakė: „Mes prieš 63 metus turėjome pripažinti Palestinos padalijimą.“ Tačiau tą klaidą kartoja šiandien, nes reikalauja JT pripažinti Palestinos valstybę be jokių derybų su Izraeliu. Apie tai esu rašęs „Palestinos valstybės pripažinimas: kokia Lietuvos pozicija?“

Neatleistinas doktorantui yra gatvinis tapatinimas neapykantos kaimynui, siekis jį sunaikinti ir to sunaikinimo sąskaita įkurti savo valstybę, su Lietuvos siekiu atkurti ne tik laisvą, bet ir demokratinę niekam negrasinančią sunaikinimu valstybę. Taip ir norisi paklausti VDU PMD fakulteto dėstytojų: ką ir kaip jūs ten dėstote, kad jūsų studentai turi elementarių spragų politinėje istorijoje, arabų ir žydų konflikto istorijoje, politologijoje, JT struktūrų pažinime? Nuo kada politikavimas, noras matyti tai, ko nėra, tapo mokslinio vertinimo principu? Dėl šitokios dėstymo kokybės VDU man, lietuviui, tikrai yra gėda. Todėl siųsiu savo sūnų studijuoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Jis, nors ir nebūdamas doktorantu, superprofesionaliai groja būgnais.